Atidėliojimas. Kodėl ir kaip atidėliojame?

Turbūt kiekvienam nors kartą yra tekę atidėti tą svarbų, nemalonų, sunkų darbą, apie kurį vis stengdavomės pamiršti, o po to bandyti užglaistyti iš to kylančias pasekmes. Tačiau jei iš klaidų pasimokome ir atidėliojimo nepaverčiame įpročiu, galime jaustis saugūs. Vis dėlto labai dažnai atidėliojimas pasireiškia ir ne tokiomis akivaizdžiomis formomis. Kartais patys to nejausdami įpuolame į nesibaigiančią prokrastinaciją ir gyvenimas tampa kančia, nors ir nežinome, kas dėl to kaltas. Tačiau kodėl atidėliojame svarbius darbus? Kaip pasireiškia atidėliojimas? Kaip jį atpažinti? Ir kokios yra prokrastinacijos rūšys? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Atidėliojimas – tai gynybos mechanizmas

Prokrastinacija turi daugelį veidų. Jei apibrėžtume, kas yra prokrastinacija, tai – darbų atidėliojimas tuo metu užsiimant nereikalinga veikla, tam, kad pateisintum atidėliojimą. Jei darbus būtų galima išdėlioti į eilę pagal svarbą, ne pagal sunkumą, įdomumą, bet būtent pagal svarbą, tai prokrastinatorius būtent svarbiausių darbų ir nedaro pirmiausia. Jis pirmiau daro nesvarbiausius. Tačiau kaip tai atrodo prokrastinatoriaus viduje? Išoriškai jis atidėloja darbus, o viduje tarsi sugeba laikinai pamiršti apie tai, kad tuos darbus vis tiek teks padaryti ir kad bus dar blogiau. Tai – savotiška saviapgaulės forma. Trumpam žmogus nuo savęs paslepia blogą ateitį – gynybos mechanizmas. Tad kokios yra prokrastinacijos rūšys ir variantai?

Atidedame ir pamirštame

Vieni prokrastinatoriai tiesiog tinginiauja ir graužiasi, yra labai įsitempę, atidėliojimas jiems daug kainuoja. Kiti prokrastinatoriai atideda ir, lengvai ar nelengvai, bet pamiršta tai, kad atideda. Prokrastinatoriai būna sąmoningi ir nesąmoningi. Yra prokrastinatoriai, kurie atsimena, ką atidėjo ir tas atsiminimas kiek jau jiems sukelia emocijų, tiek, bet bent jau žino, kad atidėjo. Tačiau yra tokių, kurie net neatsimena, jie visai užmiršta, kad kažko nedaro. Žmogus gali pusė dienos kažko nedaryti ir tuo metu gali būti visiškai užsimiršęs laike. Jam atrodo, kad praėjo dar tik valanda, kol jis šluosto dulkes arba blizgina batus, o pasirodo jis jau visą dieną kažkur kuičiasi ir kažkas labai svarbaus laukia.

Simptominė prokrastinacija

Kartais prokrastinatoriai atideda darbus sau paaiškindami, jog tai daro dėl to, kad yra nepasiruošę. Vadinasi, atidėliojimas ne toks grubus, bet su pasiaiškinimu. Tarsi reikia sulaukti įkvėpimo, tinkamų aplinkybių, žodžiu, turi sau labai aiškų pasiteisinimą. Kai kurie žmonės atidėlioja darbus dėl to, kad suserga. Tai yra, kai reikai daryti kokį nors reikšmingą, bet nemalonų darbą, žmogus ne jį atideda, bet pradeda blogai jaustis. Greičiausiai jo pasąmonė taip suorganizuoja, kad jam arba pakyla temperatūra, arba pradeda skaudėti galvą, arba kokie nors kiti, kartais net ir tikri, simptomai tuo metu atsiranda.

Yra žmonių, kurie atidėlioja darbus ir vietoje jų kuria didingas vizijas, kaip viskas turėtų atrodyti iš tikrųjų. Ir dėl to, kad jie tos vizijos dar nesukūrė, arba dėl to, kad tas konkretus darbelis per menkas, kad vizija svarbiau, jie užsiima fantazijomis, vietoje to, kad konkrečiais žingsniais iš viso kur nors artėtų. Dar yra taip vadinami krizių kūrėjai. Žmonės, kurie vietoje to, kad imtų ir padarytų kokį nors konkretų dalyką, staiga iš jo padaro didžiausią problemą, dramą, sukuria daug negatyvių emocijų, įpainioja daug žmonių ir taip vėlgi išvengia to darbo darymo. Dar viena įdomi prokrastinacijos forma, ją galima pavadinti didybės manija. Žmogus kažko nedaro galvodamas, kad gali tai padaryti labai gerai, daug geriau nei daro kiti, bet tiesiog neturi tam laiko. Todėl jis to laikinai nedarys.