Ar reikia vaikams rodyti savo jausmus?

Kartais pasitaiko, jog po sunkios dienos išliejame susikaupusius jausmus ant savo vaikų. Tuomet sielojamės, graužiame save ir puolame į kitą kraštutinumą – imame visiškai neberodyti vaikams savo jausmų. Tačiau vis dėlto ar reikia vaikams rodyti savo jausmus? Ir jei reikia – tai kaip tą padaryti, kad jų neapsunkintume? Vaikų psichologė Milda Karklytė – Palevičienė išsamiai apie tai, kaip turėtume dalintis savo jausmais su vaikais.

Rodyti savo jausmus – gerai?

Šiandien norėčiau pakalbėti apie tai, kiek su vaikais reikėtų kalbėtis apie savo jausmus, kiek rodyti savo jausmus ar jų nerodyti ir kodėl. Šis klausimas dažnai iškyla tėveliams. Tad norėčiau pradėti nuo to, kad rodyti savo jausmus iš tiesų yra verta. Klausimas – kaip mes turime tai padaryti ir kiek tų jausmų parodyti. Labai svarbu, kad galėtume vaikui įvardyti savo jausmus ir parodyti, kaip tinkamai juos reiškiame. Tai yra, jog nepradėtume manipuliuoti tuo, jog užpykome, aprėkėme vaiką, galbūt ir sudavėme ir pasiteisinome, kad mums buvo pikta. Tačiau galime įvardyti, jog mums dabar labai pikta, nenorime kalbėtis su vaiku, einame į balkoną pakvėpuoti, grįšime ir pakalbėsime. Tai – tikrai puikus pavyzdys, kaip galime parodyti vaikui, kad jausti yra normalu.

Tai tikrai nemaža vaikų problema – jei tėvai visiškai nerodo jausmų, jie pradeda galvoti, kad jausti yra negerai. Ypač pyktį, liūdesį ar baimę. Berniukams visada atrodo, kad tėčiai yra labai stiprūs ir niekada nejaučia. Todėl ir jiems nesmagu priimti savo jausmus, nes nori būti stiprūs. Tad jei tėvai parodo, kad jaučia, tačiau tuo pat metu parodo tinkamą emocijų išraišką, vaikas supranta, kad jausti yra gerai. Jis supranta, kad jausti yra normalu, savo jausmų neužgniaužia ir neužblokuoja. Dėl to jis gali išreikšti savo jausmus ir nepatirti neigiamų pasekmių dėl emocijų užgniaužimo. Tuo pačiu mokome vaiką, kaip tinkamai išreikšti savo jausmus. Tai yra, jei supykę nueiname pakvėpuoti grynu oru ar nusiplauti rankas po šaltu vandeniu, vaikas irgi ima po truputėlį modeliuoti ir kopijuoti šį elgesį. Kai vaikas jaučiasi taip, kaip jam nesinorėtų jaustis, jis ima ieškoti būdų, kaip tą emociją išlieti tinkamai.

Jausmai gali būti sprendžiami

Taip pat labai svarbu, jog kai įvardijame ir tinkamai parodome savo jausmus, vaikui nekyla prieštaravimų tarp tėvų vidinės būsenos ir to, ką tėvai bando parodyti. Ir jei tėvų viduje yra labai daug emocijų, nerimo, suirzimo ar pykčio, tačiau išoriškai vaikui sakome, kad mums viskas gerai ir jaučiamės linksmi, šypsomės, vaikui viduje kyla nerimas ir jis nesupranta, kas yra negerai. Vaikas pradeda galvoti, kad galbūt kažkas negerai yra su juo, nes jam viduje kažkas verda, bet visi sako, kad viskas gerai. Tad kai mes normaliai, tinkamai vaikui įvardijame, jog dabar pykstame ar kad mums dabar yra liūdna, tačiau jo per daug tomis emocijomis neužkrauname, vaikas gali suprasti, kas vyksta. Tuo pačiu jam galime parodyti, kaip galime tai išspręsti. Kai vaikas mato, jog tie “sunkesni” jausmai gali būti sprendžiami, galima ieškoti išeičių, vien dėl to kyla didesnis saugumas ir ramybė.

Svarbu parodyti, bet neapkrauti

Be abejonės, svarbu tai, kad kai namuose parodome, jog ir mes ne visada jaučiamės labai gerai, tuo pačiu ugdome vaiko empatiją ir kito supratimą. Vaikas ima suprasti, jog ne tik jam būna liūdna ar pikta, tačiau taip gali nutikti ir kitam. Taip jam lengviau suprasti kitus žmones už namų ribų. Tačiau šioje vietoje labai svarbu, kad visa tai pateiktume taip, kad vaikas galėtų suprasti. Taip pat tais žodžiais, kuriuos vaikas pasiruošęs priimti. Kai pradedame kalbėti su vaiku per daug brandžiai,  plačiai ar išsamiai,  išliejame vaikui labai daug savo vidinio skausmo, jis nebegali su tuo susidoroti. Jis ima jaustis kaltas, kad galbūt kažką negerai daro, yra blogas vaikas dėl to, kad tėvai taip jaučiasi. Jis netgi pradeda norėti prisiimti atsakomybę, kadangi vaikai labai nori, kad jų tėvams būtų gerai.

Vaikai dažnai sako, jog padės mamai ar tėčiui, ką nors už juos išspręs ar duos jiems pinigų. Tačiau vaikui tai yra per didelė našta. Tokiu būdu galime nueiti į kraštutinumą, kada vaikai pradeda jaustis tėvais savo tėvams, tai yra prisiima tą naštą ir atsakomybę. Tad dalintis jausmais tikrai galime, tačiau tai turėtų būti gana trumpai, konkrečiai ir taip, jog tai padėtų vaikui, bet jo neapsunkintų.