Nesėkmės baimė. Kaip galime padėti vaikui ją įveikti?

Nesėkmės baimė gali stipriai paveikti tiek vaiko, tiek ir suaugusiųjų gyvenimus. Vis dėlto labai svarbu, kad būdami vaiko aplinkoje galėtume jį ugdyti taip, kad ši baimė neatsirastų, arba padėti vaikui ją įveikti. Tačiau ką galime padaryti, kad nesėkmės baimė vaikui nekiltų? Kaip šią baimę galime paveikti savo pavyzdžiu? Kuo svarbus progresas? Ir kaip padėti vaikui įveikti nesėkmės baimę? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Nesėkmės baimė vaiko aplinkoje

Praeitą kartą kalbėjome apie vaikų ir suaugusiųjų nesėkmių baimę, kaip ji atsiranda ir kokią įtaką daro mūsų gyvenimui. Šį kartą plačiau norėčiau paklabėti apie tai, ką daryti tėvams, kad vaikams neatsirastų nesėkmės baimė. Taip pat pakalbėsime apie tai, kaip galime padėti vaikui įveikti nesėkmės baimę, jei su ja susidūrėte. Beje, tai tinkama ne tik tėvams, bet ir pedagogams ir žmonėms, kurie būna su vaikais, juos ugdo ar prižiūri. Tai yra, visai aplinkai, kurioje vaikas gyvena. Ir kuo daugiau žmonių vaiko aplinkoje tai darys, tuo lengviau bus vaikui išmokti tam tikrą elgesio modelį, jį į save integruoti ir dar geriau įsisavinti.

Tad pirmiausia vertėtų pradėti nuo to, kad parodytume vaikams, jog ir mes patiriame nesėkmes. Nepaisant to, kaip ir kokiomis aplinkybėmis gyvename, vaikams dažnai atrodo, kad tėvai yra dievai ir jiems viskas sekasi. Na, gal kartais prisvyla blynai, tačiau visa kita – puiku. Tai – vaikų žodžiai. Tad galėtume pakalbėti apie tai, kur mums nesiseka, neužkraudami vaiko emocijomis, kad jis nesijaustų dėl to kaltas. Tiesiog paaiškinkite, kad jums kažkas nepavyko darbe arba namuose, ką nors taisant arba parduotuvėje, ir kad tai yra normalu.

Rodykite pavyzdį

Jei mamai, tėčiui ar dar kitam žmogui kažkas nepavyko, galime papasakoti vaikui, kaip tas žmogus su tuo susitvarko. Pavyzdžiui, kai man kelis kartus nepavyksta padaryti kokio nors projekto, pagalvoju, jog man yra tikrai pikta ir liūdna, ir einu pagalvoti, kaip galiu išlieti savo pyktį. Nueinu, galbūt kur nors vonioje parėkiu, nusiprausiu po dušu ir tuomet sau pasakau, kad tai nieko tokio, nes visi ko nors pasiekę žmonės turėjo bandyti daug kartų, kol jiems pavyko. Tad grįžtu ir bandau, mokausi ir man pavyksta. Tai neturėtų skambėti kaip moralas, o kaip savo patirties pasakojimas vaikui.

Tačiau jei nesėkmės baimė kankina ir mus suaugusiuosius, mums sunku per ją perlipti ir norisi pabėgti ir nematyti, galbūt pirmiausia vertėtų paklausti, ar norėtume, kad ir mūsų vaikai taip elgtųsi. Jei nenorėtume, ką tuomet galime padaryti, kad patys šiek tiek kitaip priimtume nesėkmes, problemas, bandytume su jomis susidurti ir jas spręsti. Tad jei vaikas tai matys, jei jam tai papasakosime, jei vaikas tai matys savo natūralioje aplinkoje ir pasaulyje, vaikas tai daug greičiau perims, nei kad darytume viską savaip, o vėliau atsisėdę mokytume vaiką, kaip daryti turi jis.

Svarbu įvertinti procesą

Taip pat labai svarbu, kad gebėtume įvertinti vaiko procesą. Pavyzdžiui, jei vaikas mokosi rašyti raides ir jam dar nelabai pavyksta. Galbūt objektyviai nepavyksta, o galbūt mes norime per daug, tačiau vaikui vis išeina kreivos raidės. Tačiau jei tam, kad pagirtume vaiką, lauksime, kol jis gražiai parašys raidę, tikėtina, kad vaikas turės bogą santykį su rašymu, mes pradėsime pyktis ir rezultato pasiekti bus sunku.

Tačiau jei vaikas parašys kad ir kreivoką raidelę, bet viena iš jų jau bus gražesnė, pasidžiaukime tuo. Galiausiai pasidžiaukime tuo, kaip vaikas stengiasi, parodykime, kad juo didžiuojamės. Parodykime tikėjimą, kad tikime, jog jam pavyks ir kitus kartus, ir kitus kartus jam pavyks žymiai geriau. Galime parodyti vaikui procesą: vakar parašė tik vieną eilutę, o šiandien jau pusantros. Nesvarbu, kad mūsų galutinis tikslas yra, kad vaikas galėtų parašyti dešimt eilučių. Tačiau jis jau padarė progresą, jis dėjo pastangas.

Be abejo, jei matome, kad vaikas nesistengia, o tiesiog rašo, kaip papuolė, tai jau kitas klausimas. Tačiau kartais tenka matyti, kaip vaikas ar rašo, ar žaidžia, ar ką nors kito daro net įsitempęs dėl savo pastangų, o suaugę laukia galutinio rezultato. Tokiu atveju dažniausiai ir suaugusiesiems nepavyksta sulaukti, ir vaikas nusivilia ta veikla. Tad proceso progreso įvertinimas yra svarbus, taip pat ir mums patiems. Pavyzdžiui, jei vakar labai supykome, susinervinome ir tris kartus nesusitramdėme, o šiandien jau tik du kartus – pasidžiaukime savimi. Tikiu, kad jei eisime tuo keliu, kitus kartus bus tik geriau ir geriau.