Nuolatiniai pokyčiai gali būti be galo varginantys ir dėl daugelio priežasčių apsunkinti gyvenimą ne vienam darbuotojui ar vadovui. Tačiau kaip išgyventi nuolatinius pokyčius? Kodėl jie vyksta ir kada baigsis? Kokie turėtų būti darbuotojų ir vadovų abipusiai veiksmai, kad šis procesas būtų lengvesnis? Vadovavimo konsultantas Saulius Jovaišas.
Kodėl sunku išgyventi pokyčius?
Taip, greičiausiai vertėtų pripažinti, kad tai – teisingas klausimas ta prasme, jog visi esame nuolatiniuose pokyčiuose. Labai sunku išgyventi pokyčius, jei tikimės, kad vieną dieną jie baigsis. Jei galvojame, kad dar iki metų galo “patempsiu”, o po to jau viskas bus aišku ir jokių pokyčių. Arba “patempsime”, kol mus nupirks kita įmonė, o paskui jau viskas bus gerai. Tačiau pokyčiai yra visur. Pokyčiai – absoliučiai neišvengiamas dalykas. Organizacija, ypač verslo organizacija, funkcionuoja verslo aplinkoje ir yra spaudžiama įvairių jėgų – konkurencijos, klientų poreikių ir panašiai. Ir visa tai nuolatos keičiasi.
Viskas nuolatos keičiasi, o tas objektas, esantis šių pokyčių viduryje, nesikeičia. Kas tuomet atsitinka? Nesikeičiantis objektas išmetamas lauk. Norint organizacijai šioje terpėje ne tik išgyventi, bet ir augti, didėti, kurti didesnę pridėtinę vertę, patenkinti nuolat besikeičiančius klientų poreikius, būti techniškai pajėgiai, tai yra, šiuolaikiškai ir inovatyviai, kad galėtų daryti techniškai teisingus sprendimus, ji turi neišvengiamai keistis.
Kodėl vyksta pokyčiai ir kada tai baigsis?
Suprantu, kad sunkiausia išgyventi pokyčius ne tik tuomet, kai tikiesi, jog jie vieną dieną baigsis, bet ir tada, kai nesupranti, kodėl jie vyksta, koks jų tikslas, kokia paskirtis, kas bus kai pasikeisime ar pasieksime tam tikrą pokyčių stadiją. Šioje vietoje labai svarbi žinutė vadovams yra ta, kad turime padėti savo žmonėms suprasti, kas ir kodėl vyksta. Darbuotojams žinutė būtų ta, kad jei jums vadovai nepadeda suprasti, kas ir kodėl vyksta, šiais laikais visi darbuotojai yra suaugę dideli berniukai ir mergaitės, kurie turi visas teises nueiti ir paklausti. Vis dėlto čia atsiranda kitas momentas. Labai dažnai tokie darbuotojai ne ateina paklausti, o ateina pasiskųsti, kad vyksta nuolatiniai pokyčiai ir kad neįmanoma taip gyventi.
Vietoje to, kad ateitų paklausti, kas vyksta, kurlink einame, ką norime pasiekti, ir paprašytų, jog vadovas padėtų suprasti. Jei toks darbuotojo santykis, labiau tikėtina, kad jam paaiškins. Jei yra nuolatos problemas keliančių darbuotojų, ilgainiui jie tampa problemomis ir vadovai ima galvoti, kaip jiems šią problemą išspręsti. Tai yra ne kaip išspręsti tą tikrąją problemą, o kaip išspręsti tą žmogų, kuris nuolat ateina su tomis pačiomis problemomis. Čia klausimas, kaip mokytis gauti tai, ko norite. Mokytis gauti informaciją, kurios jums reikia, kad galėtumėte teisingai atlikti darbą. Žinoma, kad vadovai tuo turėtų rūpintis. Tačiau jei nesirūpina – kokia nauda iš pasipiktinimo? Kam nuo to geriau?
