Gyvename visuomenėje, kur perfekcionizmo schema be galo dažna, nes perfekcionistui būdingi kruopštumas ir tobulumo siekimas yra itin vertinami. Tačiau kaip veikia ši perfekcionizmo schema? Ar tikrai ji turi vien teigiamas puses? Kodėl esame sau tokie reiklūs? Ir ką daryti, kad leistume sau šiek tiek atsikvėpti? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Kuo arogancija skiriasi nuo perfekcionizmo?
Perfekcionizmo problema arba vadinamoji aukštų, griežtų standartų schema. Žmogus įsitikinęs, kad turi atitikti labai aukštus reikalavimus, nes tik tada išvengs kritikos. Dažnai tai sukelia baimę stabtelėti, pailsėti, ką nors padaryti ne 100 procentų, o 80. Tokie žmonės lygiai taip pat kritiški yra ir kitiems. Tai nėra arogantiški žmonės. Ši schema skiriasi nuo arogancijos. Žmogus tiesiog kruopščiai, pedantiškai tobulina, nors iš šalies nesuprantama, kodėl jis taip stengiasi, kai jau ir taip yra gerai. Jis nepaiso Pareto dėsnio, kad 80 proc. kokybės pasiekiama per tiek pat laiko ir įdedant tiek pat pastangų, kiek tolimesni 20 procentų. Jis yra užstrigęs.
Sovietinėje armijoje vyrai turėdavo pasikloti lovas tiksliai užlygindami visus kampelius, kai paklodavo lovatiesę. Tai būdavo taip būtina, kad jei nebūdavo sulyginti kampeliai, gaudavo pylos. Tad toks žmogus savo viduje turi įsitikinimų, kad kažkur gyvenime reikia sulyginti kampelius, ten, kur tie kampeliai tampa visišku absurdu ir niekam to nereikia. Pavyzdžiui, moterys iki smulkmenų blizgina visus kampus: neduok Dieve, ateis svečiai ir pastebės kokią nors dulkę kampe, plauna užuolaidas ir panašiai. Nebūtinai tai susiję su švara, tačiau prisigalvojama įvairiausių “cirkų” – kažkas valgo itin “teisingą” maistą, kažkas turi padaryti tam tikrą skaičių atsispaudimų, prieš išeidamas iš namų ir taip toliau.
Perfekcionistas – užstrigęs žmogus
Tačiau esmė ta, kad pats žmogus iš savęs to reikalauja. Jis nebando pasirodyti prieš kitus ir, aišku, jei taip gyvena, didžiausiai problema yra laiko spaudimas, nuovargis ir įtampa. Kad ir kiek bedarytų, niekada nebus gerai, ir tam nebus galo. Ir jei žmogus jaučia, kad visuomet gali būti geriau, jis visada įsitempęs, visada skuba ir yra pavargęs. Aš taip pat turiu šią schemą ir pastebėjau, kad dar vienas jos būdingas bruožas yra tas, kad kai tai darai, nesupranti, kad tai darai. Kai dariau šios patalpos remontą, man taip pat atrodė, kad kiekvienas kampelis turi būti be galo svarbus, kad žmogus įeis ir iš karto pamatys tą kampelį, kuris pats baisiausias. Dabar man pačiai juokinga, kam viską taip tobulinau, kodėl perkabinėjau paveikslus centimetro tikslumu, nes atrodė, kad jie kabo klaikiai kreivai. Dabar tai atrodo juokinga, o tuo metu buvo be galo reikšminga.
Taigi toks žmogus jau nesupranta, kur užstrigo, ir labai reikia, kad kažkas iš išorės jam tą pasakytų. Vis dėlto, kai jam tą pasako, jis tuo netiki, aiškina, kad tai ne tiesa ir yra labai svarbu.Toks žmogus turi suvokti, kad jei padarys klaidą, nieko baisaus neįvyks. Jei klaida didelė – galima ją pataisyti. Nuo to netampama nei blogesniu žmogumi, nei kas nors išsityčios, nei ateis pasaulio pabaiga. Tačiau kritiškumas yra milžiniškas ir dažniausiai jis yra internalizuotas iš tėvų. Arba tėvai patys buvo tokie ir vaikas nukopijavo, kad viską reikia daryti labai tiksliai iki smulkmenų, arba mokėsi ypatingoje mokykloje, pavyzdžiui, baleto ar smuiko, kur reikalaujama perfekcionizmo ir pati veikla orientuota į tobulumą.
Naudinga schema?
Galų gale suaugusiam žmogui sunku sustoti, nes tai – labai naudinga schema. Viena vertus, esi nuolat pervargęs, nelaimingas, neturi kada “pasikrauti baterijų”, tačiau kita vertus, tave vertina kaip ypatingai tiksliai, kruopščiai ir gerai dalykus atliekantį žmogų. Dėl to pripranti save vertinti ir pats ir užmiršti, kad dėl savivertės aukoji savo, o dažnai ir artimųjų žmonių, laimę. Ir dažnai viena sritis tokių žmonių gyvenime blizga, o kita griūva, nes neturi laiko viską padaryti. Iš esmės reikėtų išmokti pojūčio, jog padarėte pakankamai ir galite sau leisti pailsėti. Svarbiausia, jog esate laisvas pasirinkti, ar ką nors daryti 100 procentų, ar 90, ar 80, ar 70. Turite turėti tą pauzę tarp minties ir padarymo. Jei nusprendėte ką nors padaryti, per tą pauzę galite pagalvoti, kaip tą darysite. Esate laisvas žmogus. O perfekcionistas laisvas nėra.
