Jei esate vadovas, veikiausiai atsimenate bent vieną pasitarimą su darbuotojais, kuriame, kad ir kaip stengėtės, darbuotojų prakalbinti ir sužinoti jų nuomonę nepavyko. Žinoma, tokie pasitarimai tampa neefektyvūs, ilgainiui imate pykti ir nesuprantate, ką dar galite padaryti, kad turėtumėte komandą, kuri jums teiktų atgalinį ryšį. Tačiau kaip paskatinti žmogų kalbėti, jei jis nedrįsta? Ką galime padaryti, kad žmogus nebijotų mums išsakyti savo nuomonę? Ir kokias klaidas dažniausiai darome tokiose situacijose? Koučingo specialistas Povilas Petrauskas.
Ką daryti, jei pašnekovas nedrįsta kalbėti?
Ši situacija, ko gero, kolektyvuose dažna vykstant darbiniams pokalbiams. Lygiai taip pat dažnai taip nutinka ir šeimos santykiuose, šeimos nariams kalbantis tarpusavyje, ar tarp draugų. Visi žmonės yra skirtingi. Vieni linkę daugiau pasakoti, daugiau kalbėtis. Kiti negali savęs taip gerai išreikšti žodžiais, tačiau tai nereiškia, kad jie nejaučia, nemato ar neturi savo nuomonės. Situacijose, kur žmogus lyg turėtų ką nors pasakyti, ir turi daug, ką pasakyti – turi ir patirties, yra daug matęs ir patyręs ir galėtų daug kuo pasidalinti, jei, pavyzdžiui, kalbasi kolegos, labai svarbu nepažeisti jo asmeninės erdvės ir identiteto, jei toks žmogus yra labiau intravertas.
Žmonės paprastai pradeda kalbėti tuomet, kai jaučia, kad yra saugūs, kai erdvė saugi, kai pašnekovas jiems spinduliuoja užtikrintumą. Užtikrintumą, kad tai, ką jis kalba, jei tai labai asmeniniai dalykai, neišeis į išorę. Jei kalbame apie atskiras idėjas, dalykai bendri – kad visos idėjos bus vertinamos iš teigiamos pusės. Turiu galvoje, kad jos nebus nuvertintos ar pavadintos nesąmone. Žmonės paprastai linkę nesidalinti, jei turėjo prastą patirtį praeityje. Galbūt tai buvo darbdavys, verslo partneris, šeimos narys ar tiesiog draugas, kuris tų idėjų nevertino. Dėl to žmogus pasirinko strategiją nedaugžodžiauti ir daug nepasakoti.
Nepulkite tardyti
Žmogus visada jausis prastai, jei jį tiesiog pulsite klausimais ir pradėsite tardyti. Tačiau jei pasidaliname savo patirtimi ir parodome, kad konkrečioje situacijoje, galbūt, ko nors nesuprantame, ar nežinome, kaip spręsti, ir dėl to norime sužinoti kito žmogaus poziciją, nes jis tos patirties turi. Taip parodome, kad jis tame pokalbyje dėl konkrečios situacijos yra labai svarbus, nes turi patirties, idėjų, nes jam pavyksta, kai sugalvoja ir pradeda kažką daryti. Tuomet toks žmogus tampa atviresnis pasidalinti savo mintimis, idėjomis ir įžvalgomis. Tokioje situacijoje reikia tik vieno dalyko – nesistengti būti protingesniam už savo pašnekovą, už kitą žmogų ir tuomet jis visą laiką bus linkęs pasidalinti, kai jaus tarpusavyje tamprų, aiškų, pagarba paremtą ryšį.
