Be priežasties susiraukęs artimasis, užlindęs vairuotojas, kavos dėmės ant naujo drabužio – ir nuotaika sugadinta visai dienai ar net savaitei. Tačiau iš tiesų ji labiau priklauso ne nuo to, kas iš tiesų vyksta aplink mus ir su mumis, o nuo to, ką mes apie tai galvojame. Vien mūsų mintys gali mus nuvesti iki absurdiškų situacijų, sukelti stiprias emocijas: pyktį, nerimą ar net depresiją.
Įsivaizduokite, jog stovite ilgoje eilėje parduotuvėje. Kaip reaguosite į susiklosčiusią situaciją? Galbūt kantriai laukdami apžiūrinėsite nepaliestas prekes, įsivaizduosite kaip jos atsirado ar ką galėtumėte su jomis nuveikti, o galbūt užkalbinsite kitą eilėje stovintį pirkėją, kad kartu maloniai praleistumėte laiką? Būtų puiku, jei tokioje situacijoje jaustumėtės ramūs ir atsipalaidavę. Tačiau į galvą ima iš kažkur ima lįsti neigiamoms mintys – kokia betvarkė vyrauja parduotuvėje, kokie tingūs kasininkai, kaip dėl to dabar pavėluosite į darbą. Ir susierzinate. Maža to, mintys gali plėtotis nevaldomai – „Jei pavėluosiu į darbą, mano vadovas bus nepatenkintas ir mane apšauks. Ir tuomet tikrai negausiu metinės premijos. O jei sugalvos ką nors atleisti – tikrai tai būsiu aš. Tuomet neteksiu pajamų ir prarasiu namus, prarasiu draugus, liksiu vienas”. Ir štai mes jau panikoje, pasirengę viską mesti ir bėgti.
Žinoma, tokia minčių virtinė retai kada kyla dėl užstrigusios eilės, tačiau sudėtingesnėse ir sunkesnių sprendimų reikalaujančiose situacijose galime šimtus kartų išgyventi mažai tikėtinus scenarijus, taip sukeldami sau emocijas, tarytum, viskas iš tikrųjų jau įvyko. Nors ir dažnai suvokiame tokių minčių absurdiškumą ir iracionalumą, tačiau sustoti negalime ir dėl to nerimas tik padidėja, mintys toliau plūsta ir pradedame tikėti, jog nebegalime valdyti savo proto.
Visą net 540 min. trukmės 6 dalių Olego Lapino seminarų ciklą galite pažiūrėti paspaudę šią nuorodą.
