Ką daryti, jei paauglys gėdijasi tėvų?

Paauglystės laikotarpis kelia daug iššūkių tiek patiems paaugliams, tiek jų tėvams. Vienas tokių iššūkių – situacija, kai suprantame, jog mūsų paauglys vaikas gėdijasi tėvų. Tačiau ką tokiu atveju daryti? Ar normalu gėdytis savo tėvų? Kodėl taip nutinka? Ir kokių veiksmų mes, kaip tėvai, turėtume imtis šioje situacijoje? Šeimos ir vaikų psichologas Andrius Atas.

Ką daryti, jei paauglys gėdijasi tėvų?

Tas laikas, kai vaikas, tapdamas ar jau tapęs paaugliu, pradeda gėdytis savo tėvų, yra natūralus dalykas vaiko raidoje. To vengti ar kažką specialiai su tuo daryti nereikėtų. Tėvai turėtų suprasti, kad vaike sprendžiasi jo asmens tapatybės klausimai, jie natūralūs. Vaikas, žinodamas, kas jis yra, kaip tėvų vaikas, pradeda tyrinėti, kas jis yra kaip bendraamžių grupės narys. Dėl to toks gėdijimasis kyla iš to, kad vaikui atrodo, kad tai trukdo šį naujo tapatinimosi procesą, ir vaikas nenori, kad tėvai būtų taip arti jo. Galbūt galėtume palyginti. Vaikas sėdi vienoje valtyje su tėvais, plaukia jūra ar dideliu ežeru. Priplaukia bendraamžių valtis ir vaikas turi įkelti koją į tą kitą valtį. Ilgai tokia būsena negalima, kai vaikas viena koja vienoje valtyje, kita – kitoje. Taip pat tėvai neturėtų norėti, kad vaikas sugrįžtų į jų valtį. Procesas, kai bendraamžiai darosi svarbesni už tėvus, yra natūralus.

Žiūrint iš praktikos, tai – didesnis iššūkis tėvų brandai ir supratingumui, kad reikia leisti vaikui patyrinėti, kas jis yra kaip būsimas suaugusysis ir bendraamžių grupės narys. Vaikas nori žengti į kitą valtį ir reikia tą leisti. Suprantami ir tėvų jausmai. Tas žmogelis, kuris, pavyzdžiui, dvylika metų buvo mylėtas, puoselėtas, juo rūpintasi, tarsi deklaruoja, jog kone viską, ką tėvai į jį įdėjo, nureikšmina arba nurašo. Tačiau iš tiesų taip nėra. Tai, ką įdedame į vaiką, metams bėgant pasimato, tiesiog tėvams reikia palaukti, nenorėti dėkingumo už gerą tėvystę, kai vaikui yra trylika ar keturiolika metų. Paauglys dar tebėra “lėliukės” fazėje ir pagal lėliukę, bent jau nebūdami specialistai, neturėtume vertinti, koks bus drugelis – gražus ar negražus. Manau,kad ramybė ir supratingumas galėtų būti mūsų bendrakeleiviai vaikui einant į paauglystės laikotarpį.

Tad tėvams reikėtų visai atsitraukti ir nesikišti, ar vis dėlto bandyti palaikyti kažkokį kontaktą?

Vaikai gėdijasi tėvų tuomet, kai tėvai bando forsuoti, šturmu imti savo paaugliuką matant kitiems žmonėms, pavyzdžiui, bendraamžiams arba kitiems suaugusiesiems. Tad reikėtų susilaikyti nuo tokios ekspansijos. Tėvai pasakoja, jog tokių paauglių laikas dviese, pavyzdžiui, su mama, yra šiltas – apsikabina ar pabučiuoja, arba leidžiasi pabučiuojamas. Tačiau tai yra tinkamos erdvės ir laiko dalykas. Tai, ką darome asmeninėje erdvėje, ne viską reikėtų daryti viešojoje erdvėje. Tad, matyt, ir čia būtų ta pati logika. Leisti vaikui mūsų gėdytis ir saugoti jo orumą taip, kaip jis jį supranta, ar įvaizdį bendraamžių akyse. Nuo to vaikas bus tik dėkingesnis.

Dar žiūrėkite: