Nemeilė sau. Kalti išgyvenimai vaikystėje?

Nemeilė sau, nepasitikėjimas savimi, perdėta savikritika gali atsirasti dėl daugybės priežasčių. Tačiau ne mažiau svarbūs tam ir išgyvenimai vaikystėje. Kaip jie gali lemti nemeilę sau? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį auklėjant vaikus? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Nemeilė sau dėl netinkamo tėvų elgesio

Nesveika savikritika, nemeilė sau, savęs nepriėmimas atsiranda dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirma priežastis, kaip ir sakoma, iš tikrųjų atsiranda dėl to, kad vaikystėje su vaiku buvo elgiamasi kaip nors netinkamai. Tačiau kaip netinkamai? Jeigu vaikas – ką tik gimęs naujagimis, jis negali savęs nemylėti. Jis negali nei mylėti, nei nemylėti, reiškia, kažkas ne taip vyksta su tėvais. Vaikas tiesiog sugeria tėvų nemeilę sau. Tačiau ši nemeilė nebūtinai yra tokia tiesmukiška, kad tėvai tiesiog vaiko nekenčia ar juo nesirūpina. Kartais užtenka to, kad, pavyzdžiui, tėvai neranda vaikui laiko, nežaidžiai su vaiku, ir vaikas galvoja, kad jeigu mama visuomet liepia tiktai netrukdyti, reiškia, esu blogas ir netikęs. Vaikas jau pradeda savęs nemylėti.

Arba tėvai vaikui nesišypso. Tėvai blogos nuotaikos, ir vaikas, net tada, jei tėvai, pavyzdžiui, išsiskiria, gali galvoti, kad tėvai išsiskyrė dėl jo, jis kažkoks netoks. Vaiko mąstymas yra maginis ir jeigu tėvai juo nesidžiaugia, neranda jam laiko, dar vienas momentas – jeigu giria tik už pasiekimus, o ne už tai, koks tas vaikas iš tikrųjų yra, visi tie jautrūs dalykai, jie iš karto vaiko yra sugeriami, vaikas juos pajunta ir iš karto pradeda jaustis kažkoks ne toks. Tuomet jis ir pats nemoka savęs mylėti. Ir, aišku, kai tai girdime, ir patiems mums sunku tuos vaikus taip tobulai mylėti, kad jie mylėtų save. Ir ką mums patiems daryti su savimi, kurių jau kažkada senovėje nemylėjo ir toks mūsų požiūris į save, toks pat, kaip tėvų į mus, jau isispaudęs mūsų galvose?

Į tėvus pažvelkite kritiškai

Kognityvinėje psichologijoje siūloma vaizduotėje įsivaizduoti situaciją, kurioje tėvai pademonstruoja vienokį ar kitokį nemeilės mums variantą, pavyzdžiui, neranda mums laiko. Mes prašom, prašom, kad jie su mumis pažaistų, o tėvai nežaidžia. Tad įsivaizduokite, ką dabar pasakytumėte tėvams, kai jau esate protingi, suaugę. Kaip galėtumėte pasakyti, ką jie neteisingai darė? Labai svarbu vaizduotėje tą filmuką prasukti iš naujo, ir įsivaizduoti, kad, tarkime, ateinate pas mamą į virtuvę ir sakote “žinai, mama, kai tu jau tris valandas man nerandi laiko, aš jaučiuosi toks liūdnas, toks nelaimingas, toks nemylimas” ir pasižiūrėkite, ką mama vaizuotėje atsakytų. Žodžiu, reikia iš naujo įeiti į tą situaciją. Nesijausti blogu, o supykti ant tėvų, pažiūrėti į juos kritiškai.

Socializacija – dar viena nemeilės sau priežastis

Kitas dalykas, dėl ko žmogus išmoksta nemylėti savęs, net jeigu vaikystėje jį tėvai ir mylėjo, – tai socializacija. Pavyzdžiui, jeigu jūsų nemylėjo visa klasė kokius penkis ar šešis metus, jūs buvote atpirkimo ožys, jus išjuokė, jus kritikavo, su jumis nežaidė, jūs irgi nustosite save mylėti. Tai normalu. Tad kaip čia atsitinka? Kai žmogus gauna daug neigiamų žinučių iš aplinkos, jis nebesupranta, kas kaltas. Jam pradeda atrodyti, kad gal tikrai jis kažkoks ne toks, jeigu su juo žmonės ne taip elgiasi. Taip pat jei partneris jūsų nuolat nemyli, irgi pradėsite savęs nemylėti.

Taigi, tokiu atveju labai svarbu įgauti naują patirtį, kurioje jūs esate nesmerkiamas, mylimas, priimamas. Galbūt visa klasė jus ir penkis metus skriaudė, tačiau jei sutikote mylintį žmogų, kuris penkerius metus jus giria, visa tai išsitrins, jūs pradėsite vėl gerai žiūrėti į save. Na ir, aišku, kitas dalykas, kad kai kurias savybes, vis dėlto reikia pataisyti. Jeigu, pavyzdžiui, turite kokį bjaurų įprotį, na, tarkime, sarkastiškai pasišaipyti iš silpno žmogaus ir tas silpnas žmogus paskui tampa piktu žmogumi, tai galbūt reikėtų išgyvendinti tokį įprotį, išmokti kažkokių tai kitokių įpročių.

Dar žiūrėkite: