Tikriausiai kiekvienas iš patirties žinome, jog giriami jaučiamės įkvėpti, pakylėti, motyvuoti, o vienas kritikos žodis gali pažadinti mūsų vidinį kritiką ir atverti kelią nesibaigiančiai savigraužai. Tad kaip reaguoti į kritiką? Kaip identifikuoti, ar kritika iš tiesų yra kritika, ar viso labo menkinimas? Kaip išmokti priimti kritiką ir nepradėti savęs nekęsti? Dalijasi psichologė Genovaitė Petronienė.
Išorinis kritikas aktyvuoja vidinį
Labai daug žmonių save graužia ir nekenčia, kai yra sukritikuojami. Ir jeigu gėrėjimasis mumis išlaisvina, atsiranda idėjų, geri sprendimai, tai kai kas nors sukritikuoja, dingsta ir idėjos, ir noras kažką tai spręsti. Faktiškai, kai žmogus sako, kad neturi minčių, tai reiškia, kad jį slegia baimė, pralaimėjimas, ir jis tobulina vieną eilutę tol, kol visos kitos eilutės pradeda atrodyti nevykusios. Taigi, išorinis kritikas yra baisus tuo, kad jis paleidžia vidinį kritiką, kuri gyvena mūsų galvoje. O šitas kritikas gali mus graužti ir užgraužti, nes jis jau yra neribotas kritikas. Taigi, klausimas kyla, ką daryti ir kaip reaguoti į kritiką?
Atskirti gerą kritiką nuo blogos
Tai svarbiausias dalykas – atskirti gerą kritiką nuo blogos. Jeigu jūs susidūrėte su bloga kritika, tai tiesiog ją identifikuoti ir paneigti. Kuo jos skiriasi? Bloga kritika yra nekonkreti, dviprasmiška, miglota, ji nepasiūlo geresnio sprendimo. Nuo jos jautiesi taip tarsi būtum sumuštas. Joje yra neigiama emocija – kažkas jus lygina su idealu, o ne rodo, kaip žengti kitą žingsnį. Ir jei vis dėlto nustatėme, kad kritikoje yra neigiamų emocijų, mes turime teisę supykti. Kritikai neturi mūsų kažkaip tai koneveikti, jie turi pasakyti, kaip mums geriau atlikti darbą. Nes neigiamos emocijos mus veikia penkis kartus stipriau negu teigiamos, ir jų tiesiog neturi būti. Kitas dalykas – visai verta pasiaiškinti kritiko motyvus. Kodėl kritikai blogai kritikuoja? Nes arba jie patys pasijaučia menki, arba jie emociškai ne pusiausvyroje, arba jie mus ne taip suprato. Tai kai išsiaiškiname kritiko motyvus, tuomet lengviau nepriimti tos kritikos labai asmeniškai.
Kaip reaguoti į kritiką?
Dar viena priežastis, kodėl kai kurie žmonės labai skaudžiai reaguoja į kritiką, dėl to, kad jie iš kritikų tikisi pagyrimo kaip iš tėvų. Jiems atrodo, kad kritikas yra visažinis ir turėtų jiems kažką duoti, juos palaikyti. Tad jei iš tų tėvų išsilaisvintume ir patys galėtume nuspręsti, kas ne taip, kas gerai, kas blogai, tai ir kritikai mūsų taip stipriai neveiktų. Man labai patinka islamo išminčiaus posakis. Jis sako, jei kas nors smeigia man į širdį, ji nesudūžta, bet atsiveria išleisdama išorėn liepsną, kuri apšviečia man kelią. Taigi dar vienas patarimas, kaip tvarkytis su kritika – įsivaizduokite, kad ta neigiama energija, kurią jums atsiunčia kritikas, nuo jūsų atšoka kaip nuo kokio veidrodžio ir grįžta jam pačiam.
