Ar nuolaidžiavimas – tai meilė sau?

Kad būtume laimingi, turime stengtis ir mylėti ne tik kitus, bet, pirmiausia, save. Tačiau kaip dažnai nutinka, kad teisindamiesi meile sau, pasilepiname brangiais pirkiniais ar dar vienu pyragaičiu? Ar tikrai mylime save taip nuolaidžiaudami? Kokiais atvejais tai nėra meilė sau? Ką daryti, kad išmoktume save mylėti tinkamai? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Malonumas trumpalaikėje perspektyvoje

Nuolaidžiavimas sau, nesveiki pirkiniai ir gėrėjimasis savimi – tai tikrai nėra meilė sau, nors, iš tikrųjų, labai į tai panašu. Faktiškai, tai ir yra tos dvi nesveikos meilės rūšys, kurias mes dažnai sutinkame. Būtent jos supainioja visą reikalą ir trukdo žmonėms išmokti mylėti save. Tad pradėkime nuo nuolaidžiavimo sau.

Tipiškiausiai žmonės sau nuolaidžiauja būtent suvalgydami daugiau negu reikia. Kaip sakoma, sau mylimiausiam ir vieną, ir antrą, ir penktą pyragaitį, ir tris karbonadus, ir nejau jūs negirdėjote apie antrus priešpiečius? Arba išgėrimas – alaus dar vienas bokaliukas, tinginystė, kai labai myli save, galvoji, savęs pagailėsiu, nedarysiu dar to nemalonaus darbo, tos ataskaitos šiandien dar nerašysiu. Galų gale įvyksta taip, kad žmogus turi labai skaudžiai susisemti pasekmes – nutunka, tampa alkoholiku, išleidžia pinigus, su darbais darosi blogai, akivaizdu, kad, galų gale jis save labai nuskriaudžia, jeigu žiūrėtume iš tolimesnės perspektyvos. Tik trumpalaikėje perspektyvoje tai malonu.

Meilė sau ar narcisizmas?

Dar yra blogesnė tokios iškreiptos meilės sau forma – tai gėrėjimasis savimi arba narcisizmas, kurio šiuo metu, atsiradus feisbukui, labai daugėja. Vadinamieji selfiai yra narcisizmo išraiška – kuo labiau žmogus giriasi, kuo šauniau stengiasi atrodyti, tuo labiau jis, kaip nekeista, nemyli savęs. Ir, kad ir kaip stengtųsi, jis savęs nemyli dėl to, kad viską daro dėl kitų. Būtent dėl tų reikšmingų kitų jis nešioja garsių dizainerių rūbus, važiuoja pačiu brangiausiu ir geriausiu automobiliu. Tačiau, galbūt, jo namuose jau viskas griūva, galbūt jis pervargęs nuo bandymo pasirodyti vis didesniais pasiekimais. Ką jau kalbėti apie plastines operacijas, pavyzdžiui, kurios yra tikrai ne meilė sau, o visiškas savęs kankinimas bandant pasirodyti tobulesniu iš išorės. Žodžiu, toks žmogus labai prastai jaučiasi su savimi, jis tiesiog negali būti su savimi ir dėl to jam nuolat reikia patvirtinimo iš kitų, reikia tą meilę iš kitų gauti ir jis ją bando užsidirbti visokiais būdais tobulai pasireikšdamas.

Vidurio kelias

Aišku, yra dar viena nemeilės sau forma, meilės-nemeilės, abu dalykai viename. Tai toks grubus egoizmas, kaip sakoma, žmogus žmogui vilkas: tiesiog nustumk kitą, pereik per galvas ir prisiplėšk to, ko reikia. Tad ar tai meilė sau? Šitokia “meile sau” dažniausiai pasižymi psichopatiškos asmenybės  ir, deja, šie žmonės, viena vertus, vis negali nustoti plėšti, jiems visą laiką reikia mobilizuotis, nes jie toje hierarchijoje kaip vilkų bandoje bando pakilti į viršų, tad čia poilsio nenusimato. Antras dalykas, kad tokie žmonės gali jausti paprastai tik tokį grubų, primityvų, paprastą pasitenkinimą. Kaip kad pasitenkinimą iš sekso, pasitenkinimą iš sporto, bet, toli gražu, ne tas subtilesnes meilės ar laimės formas, kokios yra normalių žmonių tarpe.

Ir norėčiau apibendrintį šią nesveikų meilių sau mintį tuo, ką siūlo budistai. Jie sako, kad jeigu nori pasiekti nušvitimą – o nušvitimas tai jau yra tobula ir meilė sau ir meilė viskam aplinkui – reikia eiti vidurio keliu. Negalima nuolaidžiauti, tačiau taip pat negalima savęs ir išsižadėti. Reikia pakliūti į tam tikrą pusiausvyrą.

Dar žiūrėkite: