Gyvename margame pasaulyje, kuriame, atrodo, savo vietą atranda visi. Todėl, net jei kai kam tai atrodo keista, natūralu, kad ir konspiracinės teorijos susilaukia atitinkamo dėmesio ir palaikymo. Tačiau kodėl taip norime tikėti konspiracinėmis teorijomis? Kokį poveikį mūsų psichikai turi konspiracinės teorijos? Ir kodėl jos tokios patrauklios? Socialinis psichologas Juris Belte.
Konspiracinės teorijos ir nerimas
Konspiracinėmis teorijomis žmonės tikės visuomet. Tai – mūsų psichikos savybė, kurią galme pavadinti kategorizavimu. Mūsų psichika nori kategorizuoti reiškinius, sudėlioti juos į lentynėles. Mes labai sunkiai atlaikome nežinomybę. Anksčiau, prieš šimtą metų, kaime gyvenusiam žmogui viskas buvo aišku. Jei gimsta vaikas, buvo aišku, kuo jis dirbs, kas bus jo žmona (kaimynų Onutė), jo pasaulis buvo maždaug 35 kilometrų spinduliu, kur galima nukeliauti su arkliu ir viskas buvo aišku.
Dabar, gyvendami informacijos, post-tiesos laikotarpiu, yra tiek daug nežinomųjų ir patiriame nerimą, kurį kažkaip reikia mažinti. Nerimą mažiname kategorizuodami reiškinius. Prikabiname jiems etiketes, aiškiname – dažnai neteisingai – o konspiracinės teorijos juos paaiškina labai aiškiai ir be to labai spalvingai. Jose yra įdėta ir emocijų, dėl to jos labai “limpa”. Tad pirma priežastis, kodėl taip tikime konspiracinėmis teorijomis, yra ta, kad dabar yra labai daug nerimo, neapibrėžtumo, siaučia pandemija. Tad tai – pati geriausia dirva konspiracinėms teorijomis.
Žmonėms patinka tikėti pasakomis
Antra priežastis, dėl kurios gimsta konspiracinės teorijos, yra racionalesnė. Tai – tam tikrų suinteresuotų grupuočių veikla, kuri joms yra naudinga. Tai gali būti verslo, politiniai interesai. Pavyzdžiu galime laikyti antrojo pasaulinio karo metu trečiojo reicho vykdytą holokaustą, kai apie žydus buvo kuriamos visiškai ne mokslinės teorijos, kaip jie vagia vaikus ir iš kūdikių kraujo kepa macus. Žinoma, tai visiškos nesąmonės, tačiau tai buvo aiškiai eskaluojama grynai politiniais tikslais.
Žmonės tiesiog nori tikėti. Juk vaikai skaito pasakas. Žmonėms patinka tikėti pasakomis. Kai tiki, kad tai, kas vyksta, turi prasmę, pasidaro žymiai lengviau gyventi. Kai pasidaro aišku, kas vyksta, nesvarbu, kad tai aiškina konspiracinės teorijos, sumažėja nerimas, psichikos būsena tampa stabilesnė. Tad toks būtų mechanizmas.
