Gyvename bendruomenėje ir todėl esame nuolat apsupti žmonių. Pradedant darželio grupe, baigiant darbo kolektyvu, visi priklausome, ar kada nors esame priklausę kokiai nors grupei. Būtent dėl to akivaizdu, jog pritapti prie grupės gali būti tikrai nelengva. Dažnai jaučiamės kitokie, varžomės, nuolat galvojame, ar viską teisingai pasakėme ar padarėme, bijome būti nuvertinti. Tačiau kodėl taip yra? Kodėl jaučiame socialinę izoliaciją? Kodėl sunku pritapti? Kaip susiformuoja ir kaip veikia ši schema? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Izoliacijos schema
Nepritapimo prie grupės arba socialinės izoliacijos schema. Ji reiškia, kad žmogus jaučiasi tarsi kitoks, atskirtas nuo kitų – nuo klasiokų, draugų, bendradarbių. Kitoks, nei kiti žmonės ir jis negali pritapti, priklausyti grupei kaip komandos dalis. Tai gali būti dėl įvairiausių priežasčių. Ši problema dažniausiai išsivysto vaikystėje.
Pavyzdžiui, galbūt visur aplinkinių vaikų tėvai šeimoje buvo kartu, o to asmens tėvai išsiskyrė, jo vienintelio. Arba to žmogaus tėvas gėrė, o kitų vaikų tėvai – ne. Arba galbūt taip pat jaučiasi talentingų tėvų vaikai, įžymybių vaikai, nes jie taip pat jau nuo mokyklos laikų jaučiasi esą kitokie, jiems skiriamas ypatingas dėmesys. Visos alternatyvinės grupės, pavyzdžiui, homoseksualai, neįgalieji, našlaičiai, žmonės, kurių išvaizda kitokia, jie nuo pat mažens jaučia, jog yra kitokie, jų niekas nesupras ir todėl negali pritapti, jaučia, kad grupėje jiems ne vieta.
Kodėl sunku pritapti?
Kartais netgi tėvai čia pasistengia. Jie vaiką ypač globoja, neišleidžia kartu su klase, su kiemo vaikais, nes, neva, kiemo vaikai kitokie. Viena klientė pasakojo, jog jai liepdavo geriau nežaisti su “darbininkų vaikais”, nes nežinia, ko primokys. Taip tėvai laiko vaiką uždarytą namie ir nors labai ten juo rūpinasi, vaikas tokiu atveju jaučiasi atskirtas ir labai vienišas. Užaugę tokie žmonės vengia bet kokių grupių, bet kokiame didesniame žmonių rate, komandoje jie jaučiasi blogai, nesaugiai ir ne tokie, kaip visi. Žinoma, tuomet jie negali būti nuoširdūs, negali pasidžiaugti visais grupės teikiamais privalumais, bijo nuvertinimo, kas jiems visai nebaisu, kai bendrauja su vienu žmogumi.
Bėda ta, kad tai – apgaulė. Iš tiesų jie nėra tiek kitokie, kiek patys įsivaizduoja. Jei esi įžymybės vaikas ar tavo tėvai gėrė, tai nereiškia, kad neturi tokių pat poreikių ar psichologinių problemų, kaip ir kiti žmonės. Greičiausiai esi labai panašus ir tik maža patyrimo dalelė bus visiškai kitokia. Todėl esant šiai problemai, žmonėms reikia kaip tik nevengti grupių, kuo daugiau jose būti, dalintis įtampa, kurią jie tose grupėse patiria. Grupėse toks žmogus jaučiasi labai nesaugiai, įsijungia vadinamasis “seklio” režimas, ar grupė jį priima, ar jis toks, ar ne.
Ieškoti tokių, kaip jūs
Tinka grupinės terapijos, tačiau geriausia tokiems žmonėms susirasti grupę, kurioje žmonės panašūs į jį patį. Pavyzdžiui, alkoholikų tėvų vaikas turėtų susirasti, kur dar yra alkoholikų vaikų. Jei esate įžymybių vaikas, bendraukite su kitais įžymybių vaikais ar suaugusiaisiais – tas lieka per visą gyvenimą. Be abejo, reikėtų labai pasipriešinti viduje ir supykti ant tų visuomenės prietarų, kad kažkada jautėtės kitoks ir buvote nepriimtas, o galbūt net išstumtas iš kokios nors grupės.
Tėvai ar mokytojai nepasistengė padėti integruotis į grupę ir dabar turite kankintis su per dideliu nerimu didesnėse žmonių grupėse. Reikėtų tiesiog įsivaizduoti savo vaizduotėje, kad ateinate į kokią nors žmonių grupę ir šalia jūsų sėdi kas nors panašus į jus – geriausias draugas. Ir jis tarsi jums padeda jūsų izoliuotam vidiniam vaikui, tebegyvenančiam jumyse, pataria, kaip integruotis ir kaip iš tiesų reikėtų elgtis – ar daugiau šypsotis, ar aktyviau pabendrauti, ar paklausinėti ir galų gale pralaužti tą sieną, kad esate kitoks.
