Kodėl kiti “žino geriau” ir kaip suprasti, ko norime patys?

Pastaruoju metu vis stiprėja tendencija, jog visi aplink “žino geriau” – kur atostogauti, ką pirkti, ką valgyti, kaip planuoti savo dieną, ir iš tiesų – mums belieka tik pasinaudoti patarimais, net neklausiant savęs, ko norime patys. Vis dėlto, yra žmonių, kurie taip gyvena visą gyvenimą ir, veikiausiai net patys to nesuprasdami, perima kitų žmonių mintis, jausmus ar net elgesį. Tačiau kodėl priimame kitų gyvenimus kaip savo? Kodėl prarandame savo asmenybę? Kaip susiformuoja ir veikia ši schema? Ir ką daryti, kad suprastume, kas iš tiesų esame? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Stipresnis žino geriau

Yra žmonių, kurie ne tik, kad bijo kitų ar kitais remiasi, tačiau iš tiesų nežino, ko patys nori ar jaučia. Pavyzdžiui, būna, kad sutuoktiniai vienas kitam ką nors įteigia. Pavyzdžiui, vyras sako žmonai “tu nežinai, kad to nori, aš tavo norus žinau daug geriau”, dažniausiai taip sako apie seksą. Jei žmona normaliai priima tokį pasakymą, tai reiškia, kad ji tikrai nežino, ko nori, o tai labai prastai. Tačiau tai nereiškia, kad jis už ją žino geriau.

Dažniausiai tokia schema, kai žmogus nežino, ko nori, ir ką jaučia, atsitinka tuomet, kai tėvai itin stipriai vaikui primesdavo savo norus. Tarkim, mama su vaiku nueina pas gydytoją ir mama sako “mums skauda ten ir ten..”. Vaikui atrodo, jog skauda lyg ir ne ten, bet mama tarsi geriau žino. Tad iki tokio lygio tėvai kartais vaikus reguliuoja. Jei tėvai visiškai nesidomėjo, ką vaikas iš tiesų jaučia, tai ir vaikas nesidomi, ką pats jaučia. Jis žiūri, ką jaučia ir galvoja mama ar tėtis. Jis savotiškai prikimba, kaip koks satelitas, kaip mėnulis prie žemės, prie stipresnės asmenybės ir gyvena tos asmenybės mintimis.

Kai buvimas savimi neegzistuoja

Būna žmonių, kurie susiranda vyrą ar žmoną ir tarsi pereina į kitą gyvenimą – pradeda visiškai kitaip jaustis, kalbėti ir elgtis. Kaip kokie chameleonai prisitaiko ir tarsi tampa to žmogaus atspindžiais. Viena vertus, tai neskausminga, tačiau, kita vertus, baisu – žmogus neturi savęs. Buvimas savimi tokiems žmonėms egzistuoja pačiame mažiausiame lygmenyje. Jie nežino savo pačių skonio, savo talentų, nežino, kodėl apskritai egzistuoja, ir tarsi dreifuoja per gyvenimą be krypties, greta stipresnių žmonių. Žinoma, tokie žmonės dar ir patys susiranda kokį nors “guru” ir jį kopijuoja. Jie taip pripratę, kad kažkas stipresnis žino geriau, kad net patys vėliau ieško to stipresnio žmogaus, o kai bando kažką padaryti savaip, jaučia labai didelį nerimą ir kaltę. Jiems labai sunku susikaupti ir susiprasti, kaip iš tiesų nori patys.

Pradėti nuo mažų žingsnelių

Terapijos metu su tokiais klientais bandome grįžti į vaikystę ir klausti, ar tikrai patys norėjo, sakykime, mokytis vien dešimtukais, ar tiesiog tėvai to norėjo. Ir jei žmogus pusę metų dar tvirtina, kad pats to norėjo, tai po kokių pusės metų jis pradeda pamažu suprasti, kad visai to nenorėjo, kad būtų norėjęs gyventi kitaip, bet jis priėmė tėvų norą kaip savo.

Kad žmogus galėtų galų gale tapti savimi, jam reikia pradėti nuo labai mažų dalykų. Pavyzdžiui, paklausti savęs, kokį iš tiesų maistą mėgsta, kokius restoranus, kokią muziką, kokias veiklas mėgsta. Žmogus turėtų išdrįsti ir ilgiau paieškoti, nes noras arba savęs pažinojimas būna dingęs. Arba tiek nenaudotas, tiek neišsivystęs, kad reikia iš pradžių vos ne pabandyti susitepti sumuštinį “savaip” ar padaryti nuotraukas tokias, kokias norite, o ne kokias fotografuoja visi aplink. Tai – patys pirmieji žingsniai, o paskui prasideda kitas etapas – pasipriešinti tiems žmonėms, kuriais, kaip stipriais, visa žinančiais ir išmanančiais, toks žmogus yra apsistatęs, sugebėti išdrįsti jiems pasakyti, kad dabar jau norite kitaip.