Kaip žinoti, ar esame pakankamai geri tėvai?

Tėvystė tikriausiai yra ta sritis, kurioje privalome nuolat stengtis, tobulėti ir ieškoti įvairių sprendimų, nes nuo to, kokie tėvai esame, didele dalimi priklauso mūsų vaikų ateitis. Tačiau šioje vietoje dažnai apninka abejonės, ar esame pakankamai geri tėvai? Ar viską darome teisingai? Kokie turėtų būti geri tėvai? Ką galime padaryti, kad padėtume vaikui augti? Į šiuos ir kitus klausimus atsako vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Tobulų nėra

Savo darbe gana dažnai susiduriu su tėvų klausimu, ar mes esame geri tėvai. Ar esu pakankamai gera mama ar tėtis? Iš tiesų, tikrai matau, jog ta baimė gana stipriai veikia tėvus, tad šiame video norėčiau pakalbėti apie tai, ką reiškia būti gerais tėvais, kokiais reikia būti ir tiesiog pasidalinsiu tomis įžvalgomis, kurias teikia psichologijos mokslas. Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog tikrai nereikia ir net neįmanoma būti tobulais tėvais. Jei norėsime būti tobulais, greičiausiai būsime nuolatinėje įtampoje, frustracijoje ir nuolatiniame nusivylime. Kai mūsų lūkesčiai neatitinka realybės, tuomet mus lydi nusivylimas, tad tobulumo tikrai nereikia siekti ir nei vienas nesame tobuli. Tačiau vis dėlto reikėtų būti pakankamai gerais tėvais.

Ką reiškia “geri tėvai”?

Visų pirma tai, jog tėvai stengiasi būti sąmoningi – sąmoningai suprasti vaiką, sąmoningai jį pažinti ir dėti pastangas, kad tie vaiko poreikiai ir jo pasaulis būtų atliepti. Tai nereiškia, kad tėvai viską padarys labai gerai. Tai nereiškia, kad tėvai turi padaryti viską iš karto ir sau tokio lūkesčio turėti nereikėtų. Svarbu pats sąmoningumas, jog tėvai mato tikslą, link kurio nori judėti ir tikria stengiasi padaryti geriausia, ką gali. Pakankamai geri tėvai taip pat turėtų suprasti, jog dviejų netobulų bendradarbiaujančių tėvų sąjunga yra žymiai geriau, nei dviejų tobulų tėvų kovos laukas. Dažnai nutinka taip, jog įsivaizduojame, kad viską labai gerai žinome ir taip galvojame. Tačiau tuomet, kai du tėvai tą “geriausiai” žino skirtingai, vaikas tame tampa lyg įkaitu ir šioje situacijoje jam žymiai blogiau, nei būtų tuomet, kai tėvai kažką daro netobulai, bet sąmoningai.

Taip pat labai svarbu, kad tėvai stengtųsi, jog kovos lauko nebūtų ne tik tarp jų, tačiau reikėtų stengtis, jog kovos lauko nebūtų ir su vaiku. Svarbu, kad iš tiesų būtų daroma tai, kas svarbiausia vaikui, kurie skirti vaiko gerovei, ir kad tą būtų stengiamasi daryti pozityviais būdais, tačiau nekovojant. Ypač nekovojant dėl savo galios, principų ar įsitikinimų. Pakankamai geri tėvai, kuriais mes turėtume stengtis būti, gali pripažinti, jog suklydo. Pripažinti sau, partneriui ir, be abejo, pripažinti vaikui. Pripažinę jie gali atsiprašyti ir pabandyti ieškoti sprendimų ir taisyti klaidas.

Sąmoningai suprasti ir dėti pastangas

Tad, atrodytų, tokie visai nesudėtingi principai – sąmoningumas, bendradarbiavimas ir sugebėjimas pripažinti savo klaidas – jau yra tos savybės, kurios mums leidžia būti tikrai pakankamai gerais tėvais arba net labai gerais tėvais, kuriais ir turėtume stengtis būti. Kitame video daugiau pakalbėsiu apie tai, kokie yra pagrindiniai vaiko psichologiniai poreikiai, kuriuos tėvai turėtų stengtis atliepti. Stengtis – tai vėlgi nereiškia padaryti tobulai ar iš karto. Tai tiesiog reiškia, jog tėvai sąmoningai tai supras ir tikrai dės visas pastangas, jog padarytų geriausiai, ką šiuo metu gali.

Dar žiūrėkite: