Kartais tenka susidurti su žmonėmis, kuriems tarsi viskas leidžiama. Jie elgiasi lyg turėtų išskirtines teises, o aplinkiniams tosk elgesys atrodo kaip perdėta arogancija. Tačiau kodėl žmonės būna “pasikėlę”? Ką reiškia ši perdėta arogancija? Iš kur atsiranda ši psichologinė schema? Ir kas jai būdinga? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Ypatingos teisės?
Niekam ne paslaptis – kai kuriems žmonėms būdinga arogancija – įsitikinimas, kad iš esmės jie pranašesni už kitus. Galbūt jie kažkuo pranašesni, protingesni, gražesni ir dėl to yra nusipelnę tarsi specialių teisių ir privilegijų. Pavyzdžiui, visi ateina į paskaitą, o tas žmogus gali sau leisti vėluoti. Visi stengiasi važiuoti pagal eismo taisykles, o tas žmogus sau leidžia pagal kitokias taisykles ir taip toliau.
Toks žmogus taip pat galvoja, kad privalo gauti, ko nori. Jei jam tai nepavyksta, jis gali galbūt garsiau ir stipriau papykti, bet vis tiek tai gauti, ir jam gana mažai svarbūs kitų žmonių poreikiai. Tarkim, jei yra vyras ir žmona ir vyras turi arogancijos schemą, jis plėš, kad būtų taip, kaip nori jis, mažai susimąstydamas, kad ji taip pat turi lygiai tokius pat poreikius, kaip ir jis. Jis plėš, jei bus stipresnis, išplėš, ir jausis patenkintas, ir nelabai suks galvą, kad gali būti kitaip.
Ši schema taip pat lemia perdėtą polinkį į pranašumo siekimą. Noras būti tarp sėkmingiausių, turtingiausių žmogui yra svarbesnis už bet ką. Svarbiau už asmeninį malonumą, už gerą draugišką ryšį, už bet ką – jis turi būti viršuje. Taip pat, žinoma, jei esi pranašesnis už kitus, turi daugiau galios ir gali kitus kontroliuoti. Tad štai taip, nelabai simpatiškai, atrodo ši arogancijos schema. Kartais prie jos dar prisijungia ir tokie dalykai kaip piktybinė konkurencija su kitais, snobizmas, noras dominuoti.
Iš kur atsiranda arogancija?
Iš esmės yra dvi priežastys. Dažniausiai pasitaikantys, “grynaveisliai” šios schemos turėtojai – tai išlepinti vaikai. Žmogus, kuriam jau nuo mažens buvo sakoma, kad jis nuostabiausias, kurio mama buvo paklusni, nemokanti “ne” pasakyti moteris, galbūt ir tėvas buvo narcisistas, mama nuolaidžiavo ir tėvui, ir vaikams. Vienas anglų kalbos mokytojas neseniai man pasakė, kad jei ateina vaikai, kurie “lipa” ant galvos, tai jų mamytė, kuri ateis pasiimti, bus kaip Dievo angelėlis. Ji visai nemoka pasipriešinti tam vaikui. Elgėsi su juo kaip su šaunuoliu, leido “lipti” ant galvos, jie tapo tarsi maži karaliukai, kurie visą gyvenimą mano, jog kiti turi jais rūpintis. Kartais jie būna tarsi silpni. Pavyzdžiui, būna tokių moterų, kurios įsivaizduoja, kad vyras turi jas išlaikyti ir viskas, nes ji labai ypatinga ir trapi princesė. Ir jei šis vyras jos neišlaikys, išlaikys kitas.
Kita priežastis, dėl ko žmogus turi šią schemą – yra priešinga. Žmogus vaikystėje, atvirkščiai, buvo tas per storas, visų nemėgiamas, skriaudžiamas ir jis sau pasakė, kad kai užaugs, padarys viską, kad daugiau nebūtų tarp paskutiniųjų, kad jis bus tarp pirmųjų, ir jis labai sunkiai vargo, bet pasiekė tas pozicijas. Ir jis nė už ką jų neužleis, nes jį vis persekioja ta praeities šmėkla, kaip klasiokai spjaudė arba kaip dėstytojai skriaudė, ir jis yra labai orientuotas į pranašumą. Kartais dar nemylimi žmonės taip elgiasi – vis tiek niekas manęs nemyli, tad bent jau turėsiu daug pinigų. Už to slypi kažkokia kančia.
Vienišumas ir artumo stoka
Tačiau nepaisant to, ar už to slypi kančia, ar žmogus yra išlepęs, jis vis tiek nepaiso abipusiškumo principo, kad harmoninga komanda, ar pora, ar bet koks kitas bendravimas yra tada, kai abiejų pusių poreikiai yra paisomi. Toks žmogus visuose santykiuose su žmonėmis stengiasi būti aukščiau, stengiasi kitam “užlipti” ant galvos. Dažnai jis ir apsupa save silpnesniais žmonėmis, kurie kažko bijo arba nori atsiremti į jo pinigus, valdžią ar panašiai.
Tokiu būdu toks žmogus savotiškai lieka labai vienišas. Jis visą laiką yra vienišas ir įsitempęs. Jam visą laiką reikia demonstruoti pranašumą, kad tikrai yra pats geriausias. Dėl to pranašumo jam reikia smarkiai plušti, vieni pluša daugiau, kiti mažiau, būna ir psichopatiškų žmonių, kurie pranašumą gauna grubia jėga, be didelių pasiekimų. Tačiau esmė ta, kad žmogus turi pamatyti, jog taip besielgdamas gali gauti valdžios, ypatingų teisių, bet jis niekada neturės artumo. Žmonės nuo jų nusisuka. Tokius vyrus meta žmonos, vyrai – tokias žmonas. Draugai taip pat, jei pas žmogų labai išreikšta arogancija, jam tenka keisti net darbus.
Kai toks žmogus ateina pas psichologą, labai sveika pasikviesti į konsultaciją pagrindinį partnerį. Toks žmogus save gali pristatyti kaip labai malonų žmogų, kuris tarsi auka, su kuriuo negerai elgiasi. Tačiau pats noras gauti tai, ko nori, yra toks stiprus, kad jis nemato, koks yra iš tiesų, nemato, koks jis yra piktas, ką jis daro ir būtų labai svarbu, kad jis tai pamatytų iš šalies, kad jam tai pačiam nenaudinga.