Ar galima vaikui rodyti blogas emocijas?

Savaime suprantama, kad norime, jog mūsų vaikai jaustųsi gerai ir pozityviai. Dėl šios priežasties juos dažnai saugome nuo savo rūpesčių, jiems šypsomės ir sakome, jog viskas gerai, kad ir kaip sunku bebūtų. Tačiau ar galima vaikui rodyti blogas emocijas? Kaip tą daryti tinkamai? Ką jaučia vaikas, jei nuo jo slepiame savo tikrąsias emocijas? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Ar tikrai gerai, kai mums “viskas gerai”?

Šiandien norėčiau atsakyti į tėvams ir pedagogams dažnai kylantį klausimą. Jei mes neparodome savo jausmų, pavyzdžiui, jaučiamės labai išsigandę ar sutrikę, tačiau vaikui rodome, jog viskas yra gerai, bandome šypsotis ir sukurti pozityvų jausmą, ar tai vaikui yra gerai, ar vaikas tai jaučia, ir kaip išbūti šioje situacijoje? Ar galima vaikui rodyti blogas emocijas?

Tad šioje vietoje galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad vaikas tikrai jaučia. Vaikas jaučia mūsų emocijas. Jis gali to sąmoningai neįvardyti, tai gali būti tik jo viduje, tačiau tai tikrai darys įtaką jo savijautai, elgesiui, jausmams. Dar blogiau yra tai, kad vaikas jaus frustraciją ir nesupras, kas su juo vyksta, nes vidus, kuris jaučia aplinką ir tėvus, sako, jog kažkas negerai, o išorė sako, jog viskas puiku.

Prieštaringi jausmai

Pagalvokime, kaip tokioje situacijoje jaustumėmės patys. Kyla pasimetimas ir pradedame galvoti, jog tikriausiai su mumis kažkas ne taip, jei tokioje situacijoje jaučiamės blogai. Tad vaikai tą jaučia dar jautriau ir stipriau, ypač, jei tai yra maži vaikai. Maži vaikai labiausiai jaučia tėvų emocijas, nes esame susiję. Tad ką šioje situacijoje reikėtų daryti? Iš vienos pusės sakome, jog tikrai neturėtume vaikų “užversti” savo blogomis emocijomis, bloga savijauta, neturėtume parnešti vaikams jausmų iš darbų ar kitos aplinkos, nes vaikui tai per sunku. Tačiau iš kitos pusės sakau, jog jei vaidiname, vaikui tai nėra gerai.

Tad šioje vietoje, be abejo, nėra lengvo atsakymo. Tačiau siūlau orientuotis į priežasčių sprendimą, į savo emocinės savijautos gerinimą, gebėjimą valdyti, nukreipti savo jausmus tam, kad vaikas kuo mažiau viso to gautų. Bet, žinoma, mes esame žmonės ir visiškai natūralu, kad tuos jausmus turime. Tad kai jaučiamės blogai ar vyksta kažkas negero, tikrai verta vaikui tiesiog pasakyti ir tai įvardyti. Pavyzdžiui, šiuo metu man yra labai liūdna (įvardykime, dėl ko), tačiau tikrai tikiu, kad susitvarkysiu ir viskas bus gerai, kad vaikui per daug to neužkrautume. Tačiau vaikas girdi, mato ir supranta integralumą, kad tai, ką mato ir jaučia, yra vientisa.

Ar galima vaikui rodyti blogas emocijas?

Dėl to, nors situacija ir nelabai gera, vaikas tikrai jausis geriau, nei kad mes vaidintume savo jausmus ar situacijas. Kartais šeimoje tėvai būna išsiskyrę, gyvena atskirus gyvenimus, tačiau dėl vaiko rodo, jog yra šeima. Tad šioje vietoje nevertėtų to daryti, nes vaiko savijauta yra blogesnė, o žala jam didesnė, nei kad mes išsakytume, parodytume situaciją ir tikrai bandytume ją išspręsti ir su ja susitvarkyti. Tas pats galioja ir mūsų tikėjimui ir pasitikėjimui savo vaiku. Jei giliai viduje galvojame, kad mūsų vaikui nepavyks, kad jam kažkas negerai, tačiau sakome jam, jog viskas pavyks ir viskas bus gerai, tuo metu vaikas visgi jaučia netikėjimą savimi. Jam tai persiduoda. Jei galvojame, kad mūsų vaikui kažkas negerai, jis taip pat tą jaučia.

Nesakau, jog turėtume sakyti vaikui, kad juo netikime ir kažkas su juo yra negerai, tačiau esminė žinutė ta, kad suprastume, jog vaikas tikrai jaučia, kad jam persiduoda, ir kai susiduriame su tokiomis situacijomis, turėtume atsisukti į save ir pagalvoti, kaip galėtume susitvarkyti su savo jausmais, kaip juos išventiliuoti, kaip nukreipti tam, kad vaikas jaustų daugiau tikruosius mūsų jausmus ir kad galėtume būti vientisesni su savo jausmais ir su tuo, ką parodome.

Dar žiūrėkite: