Vaikystės patirtis labai stipriai veikia mūsų tolimesnį gyvenimą, formuoja mūsų pasaulėžiūrą, vadovaudamiesi vaikystės patirtimi sąmoningai ar nesąmoningai priimame sprendimus. Tačiau kaip vaikystės patirtis veikia mūsų požiūrį į santykius? Ką tėvai ir kiti aplinkiniai “įrašo” į vaiką jam augant? Kas gali daryti įtaką besiformuojančiai vaiko pasaulėžiūrai? Ir ko galime pasisemti iš savo vaikystės patirčių? Psichologė Karolina Bajoriūnienė.
Vaikas – tarsi baltas popieriaus lapas
Be abejo, visa vaikystės patirtis įsirašo į mus ir labai stipriai veikia jau suaugusio žmogaus pasirinkimus. Vaikai gimsta tarsi balti popieriaus lapai, tik skirtingų formų – vienas vienokios, kitas kitokios. Taip pat yra ir tam tikros galimybės, kiek daug galima įrašyti, ar kiek plačiai galima išsiplėsti tame baltame lape. Tačiau visuomet ką nors įrašius į baltą lapą, veliau sudėtinga perrašyti. Kad ir kaip betrintume ar rašytume ant viršaus, pirmiausia įrašytas tekstas visuomet liks matomas.
Tad tėvai, artimiausia aplinka, mokykla, artimiausi draugai, draugų ratas, be abejo, įrašo labai svarbios informacijos į vaiko pasąmonę. Tačiau tokio įrašymo nereikėtų suprasti visiškai tiesiogiai. Tai nereiškia, kad jei tėvai kažką mums tiesiai šviesiai sako, tas ir bus įrašoma. Iš tiesų, įsirašo bendras fonas. Tarkime, jei tėvas mums sako, kad negalima kelti ant stalo kojų, tačiau pats taip daro, mums įsirašo ne pats žinojimas, kad negalima kelti kojų ant stalo. Mums įsirašo tai, kad suaugęs sprendžia savo reikalus, o vaikas turi paklusti. Arba kad kai suaugsi, tuomet bus galima kelti kojas ant stalo, arba kad egzistuoja dvigubi standartai, kuriuos lygiai taip pat gali naudoti ir vaikas, tačiau vėlgi, greičiausiai, tuomet, kai užaugs.
Kaip vaikystės patirtis veikia santykius?
Tėvų santykiai, tai kas vyksta tarp abiejų tėvų, taip pat stipriai veikia vaiko požiūrį ir suvokimą. Kadangi vaikas gimsta tarsi baltas popieriaus lapas, tai, ką mato savo aplinkoje, jis priima kaip visišką normą. Tai, ką mato savo aplinkoje, jam atrodo normalu ir, tam tikra prasme, netgi siektina. Savo pavyzdžiu vaikui perduodame daugiau informacijos, nei įvairiais pasakymais. Sutikite, kartais mes sakome ir patys savo veiksmais tam prieštaraujame. Tad jei vaikas mato toksiškus tėvų santykius ir nepatenkintus tėvus, formuojasi keli dalykai.
Pirmiausia, į pasąmonę įeina, kad tai yra norma, ir kad tame būti yra normalu. Tačiau kad ir kokie bebūtų santykiai, pagalvokime, kas vaikui perduodama tarp eilučių. Ar tai, kad moteris turi paklusti? O gal atvirkščiai – kad vyras turi būti po padu? Galbūt sakome, kad smurtas yra normalu ir tai toleruojame? Jei partneris, prieš kurį smurtaujama, su tuo sutinka, t. y. būna tame santykyje ir toliau, šitą žinutę vaikas ir perims – jog santykiuose tai normalu. Kai vaikas suauga, ta į pasąmonę nuėjusi dalis, jog tai normalu, išlieka.
Vaikystės patirtis ir vaiko asmeninės įžvalgos
Vis dėlto kai žmogus jau suvokia ir turi kokių nors kitokių pavyzdžių iš aplinkos, kad tai nėra normalu, kad tai neteisinga, jis gali tam prieštarauti. Tačiau čia vėlgi iškyla problematika, kada ir kaip jis tam prieštarauja. Jei tai jaunesnis vaikas, jis gali susigalvoti fixe idėjų ir ties jomis užstrigti. Pavyzdžiui, į namus negalinti patekti dvylikametė, kuri nuo pietų iki išnaktų laukia, kol vienas iš tėvų grįš namo, nes jie kažkur švenčia, o ji neturi galimybių jų surasti, gali sugalvoti, jog ši situacija kilo dėl to, kad ji viena šeimoje ir neturi daugiau brolių ir seserų. Tuomet po dvidešimties metų mes turime moterį, gimdančią trečią ar ketvirtą vaiką nuo smurtaujančio vyro. Taigi mes ne tik pavyzdžiu perduodame tam tikrą informaciją. Vaikas papildomai gali prisigalvoti savo fixe idėjų, savo sumąstymų.
Kitas momentas – matydamas netikusius ar toksiškus santykius savo šeimoje, vaikas gali kristi į visiškai priešingą kraštutinumą. Be abejo, bet kokie kraštutinumai yra netinkami. Kai matome blogą santykį tėvų šeimoje, labai lengva atsispirti ir griebtis kito kraštutinumo. Tačiau jei žmogus yra brandus ir mąstantis, linkęs į savęs ir aplinkos pažinimą ir būdus, kaip tai daryti, tą pavyzdį jis gali panaudoti kaip atspirties tašką, ką iš to santykio reikėtų pasiimti kaip pavyzdį, nes nėra vien blogo ar vien gero, o ką reikėtų išmesti ir koreguoti. Taip pat atrasti savo vidinį balansą, tai, kas yra komfortiška jam pačiam, ir kuo mažiau priklausyti nuo to, kas buvo į jį įrašyta.
