Pasiaukojimas. Ar visada tai tik į gera?

Pasiaukojimas kitam laikomas vertybe ir verta pagyrimo savybe. Kartais sunku suprasti, kaip atsiranda tokių žmonių, kuriems pasiaukojimas kitiems – tai pati tikriausia gyvenimo prasmė. Jie visuomet padeda, kai mums to reikia, ir nieko neprašo mainais. Tačiau ar pasiaukojimas kitiems visuomet tik į gera? Kodėl žmonės aukojasi? Kaip susiformuoja ši schema? Kokių pasekmių tai gali sukelti? Ir ką daryti, kad viską sustatytume į vėžes? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Pasiaukojimas savo noru?

Kai kurie žmonės ne nusileidžia, o patys savanoriškai nubėga ir kitam pasiaukoja, kai jis, tiesą sakant, nėra net to paprašęs. Jie patys, vietoje to, kad kalbėtų, klausosi ir dar paklausinėja kitų žmonių apie jų bėdas. Jie sugalvoja, ką kitiems žmonėms padaryti gero, stengiasi apsaugoti kitus nuo skausmo ir, aišku, tokiu būdu palaiko ryšį su pasauliu ir yra visų labai mėgiami. Ypač mėgiami išnaudotojų. Tuomet tarsi kirvis atitinka kotą: vienas nori visko vien sau ir tempia antklodę į savo pusę, o kitas kaip tik ir nori tą antklodę atiduoti. Tačiau iš kur atsiranda tokie keisti žmonės, kurie jums padarys geriausią paslaugą už mažiausią kainą, kurių visada visko galima paprašyti?

Kai vaikai suauga per anksti

Dažniausiai tai kyla iš didelio jautrumo kitų skausmui. Dažniausiai tokių žmonių tėvai ar vienas iš tėvų buvo silpnas žmogus, kuris arba sirgo, arba labai nepasitikėjo savimi, arba turėjo kitų problemų ir vaikas jau nuo mažens jautė, kad yra atsakingas už mamą ar tėvą. Jis jautė, kad turi jiems padėti ir to norėjo, ne dėl to, kad mama ar tėvas prašė, bet vaikas tiesiog matė, kad kitaip neįmanoma. Jei mama tokia trapi, kad gali bet kada susirgti ar numirti, vaikas, žinoma, stengsis. Tačiau šios schemos trūkumas tas, kad tokiems žmonėms labai sunku kažką daryti dėl savęs. Jie normaliai net nepažįsta savo poreikių, atkakliai atsisako patiekalo, kurį jiems siūlome. Tokios moterys pasiaukoja vaikams, vyrai pasiaukoja moterims ar taip pat vaikams, toks žmogus netgi blogiausiai jaučiasi tuomet, kai nėra, kam aukotis, o ne kai aukojasi per daug.

Perdegimo pavojus

Žinoma, tokia schema palaikoma ir religijos. Žmogus jaučiasi, kad dėl to yra geras, kad jį už tai myli, vertina. Jis nėra priverstas aukotis ir nesiaukoja iš baimės, o dėl to, kad pats to nori. Tačiau ne viskas taip gražu. Aplinkiniai išlempa, nori dar daugiau ir galų gale toks žmogus perdega. Jis išeikvoja visas savo jėgas, nepajunta, kad nepamiegojo, nepasimaitino emociškai ir pradeda jaustis nebegalintis nieko duoti. Atsiranda depresiškos būsenos, ligos ir net ir toks žmogus galiausiai supranta, kad kiti net nesiruošia dėl jo ką nors padaryti, net tada, kai jam labai reikia. Jei jis dėl visų viską darė ir vieną kartą pats paskambino kažko paprašyti, tačiau kiti net nesuprato, kad tai svarbu, ir nedavė jam to, ko jis prašė, gali nutikti taip, kad jis ir labai įsižeis, ir nebegalėsite su juo atstatyti jokio santykio.

Pasistenkite išlaikyti balansą

Tačiau didžiausia bėda ta, kad vis dėlto jam pačiam tai – labai sunku. Tačiau norėdamas išeiti iš tokios schemos toks žmogus turi įsisavinti, kad visi žmonės poreikių turi vienodai. Net jei savo poreikių nesupranti, jei jie silpni, jei neįpratote apie juos galvoti, reikia atsisėsti, pagalvoti ir suprasti. Tik tuomet turėsite energiją, aistrą, kūrybiškumą. Jei visą laiką gyvensite “bade”, nusitarnavę kitiems, neišreikšite savo asmenybės, to, ką turite savyje geriausio, dovanų, talentų. Iš esmės, gal ir malonu, gražu ar prasminga aukotis kitiems, tačiau už aukojimąsi mokama per didelė kaina. Kita vertus, jei pasirūpinsite savo poreikiais, galėsite dėl kitų padaryti dar daugiau. O išsieikvoję patys, nebegalėsite nieko padaryti ir dėl kitų.

Taigi svarbiausia – šiek tiek blaiviai pasiskaičiuoti, kiek duodate, o kiek gaunate atgal. Supraskite, kad kitiems žmonėms taip pat reikia mokytis pasiaukojimo. Jie taip pat turi išmokti būti geri, kad ir kas tai bebūtų – draugai, vaikai ar antroji pusė. Taip pat vaizduotėje reikėtų konfrontuoti tą iš tėvų, kuris buvo silpnas ir negalėjo būti jums atrama vaikystėje ir kuriam atrama turėjote būti jūs. Iš tiesų, jei auginate vaikus, turite pasirūpinti, kad jie turėtų vaikystę, o ne patys į juos remtis. Tai – tėvų pareiga. Jei tėvai silpni, reikia rasti, kas palaikytų vaiką ir išspręstų problemas – kitas suaugęs, o ne vaikai. Taigi reikėtų ant tokio tėvo ar mamos supykti ir savo vaikų tokiu būdu neauginti. Tokiems žmonėms taip pat labai padeda, jei kitas žmogus jiems iš tiesų rodo dėmesį, jais rūpinasi. Tai jiems labai nejauku, jie negali priimti kito žmogaus meilės ir rūpesčio, tačiau nuo to jie labai sveiksta.

Dar žiūrėkite: