Daugelis žmonių savo lengvą pasidavimą kitų įtakai priskiria savo charakteriui ir retai kada susimąsto, jog iš tiesų tai – susiformavusi paklusnumo schema. Bet kokiu atveju, tokie žmonės priversti nuolat paklusti kitiems, net jei galvoja priešingai, ir nuo to laimingi tikrai nesijaučia. Tačiau kaip susiformuoja paklusnumo schema? Kokie požymiai gali padėti atpažinti, kad ją turime? Kaip ji gali paveikti mūsų gyvenimą? Bei ką daryti, kad iš jos ištrūktume? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Kaip paklusnumo schema susiformuoja vaikystėje?
Paklusnumo schema, įdomiai skambanti verčiant iš anglų kalbos – “pasivergimo” schema – iš esmės reiškia, kad kai kurie žmonės perdėtai pasiduoda kitų kontrolei, siekdami išvengti kitų pykčio, bijodami būti palikti. Jie atsisako savo poreikių, užgniaužia emocijas, dažniausiai, pyktį. Toks žmogus dažniausiai perdėtai bijo kitų, nemoka pakovoti, nemoka pasakyti “ne”. Nors viduje jis žino, ko nori, tačiau kas iš to – jis gyvena pagal kitų norus, sukaupia pyktį viduje. Dažnai paskui toks geras, paklusnus žmogus staiga “sprogsta”, iš jo išsilieja visas sukauptas pyktis. Arba toks žmogus pasidaro šaltas, nutolęs. Tačiau įdomiausia tai, kad toks žmogus nepakovos ir nepasakys, kad nori kitaip. Jis labai bijo. Bijo daug labiau, nei iš tiesų reikėtų bijoti.
Paprastai toks žmogus atsineša negeras patirtis iš tėvų šeimos ir kažkuris iš tėvų ar seneliai (vien mokytojas tokios schemos dažniausiai neįvarytų) buvo labai stiprus, ryžtingas, dominuojantis žmogus, kuriam negalima prieštarauti. Toks, kuris galėjo labai supykti, pykti ilgai, tylėti, neklabėti, kad vaikas nematė normalaus pakovojimo už save galimybės. Jis matė tik vieną būdą – daryti taip, kaip tėvai sako. Kito būdo nėra. Dėl to, kai jis atsiduria tarp žmonių, kurie yra visai kitokie, nei tėvai, tokių, kurie neišeis iš proto, nepasius, nesumaišys jo su žemėmis, o tiesiog eis į diskusiją, toks žmogus su jais ir toliau elgiasi kaip su tėvais.
Sukaupta “pykčio kuprinė”
Ši paklusnumo schema yra ypatingai dažna. Sakyčiau, jog ją turi pusė žmonių mano klientų tarpe. Tokie žmonės labai dažnai eina pas psichologus, nes jie gyvena kitų gyvenimą ir jaučiasi juo nepatenkinti. Jiems prasideda įvairiausi simptomai – depresijos, nemigos ir panašiai. Tai – tokie geri, nuolaidūs žmonės, kuriems tas gerumas galų gale išeina ne į gera. Dar vienas variantas, kokiu toks žmogus gali tapti – tai nuolat kerštingu ir opozicišku.
Pavyzdžiui, kokia nors uošvienė ar anyta – chroniškai nervina. Tokie žmonės vien pamato telefone jos vardą ir jau vien nuo to susinervina – vadinasi, kiek sukaupta pykčio. Šie žmonės – tai pykčio kuprinės nešiotojai. Jie tiek kartų buvo geri, kad į kai kuriuos žmones nebegali net pasižiūrėti ir greičiausiai kažką reikėtų dėl to daryti. Atsiranda tam tikras įtarumas, alergiškumas. Ir jei toks žmogus paskui “sprogs” nuo kažkokios smulkmenos, kiti dar labiau jį apkaltins – sakys, jog jis nervininkas, ir niekas nesupras, kad jau tiek laiko kaupta. Tuomet klaus jo, kodėl kaupė nuoskaudas ir nesakė visko laiku, kai jam nepatiko. Žodžiu, toks žmogus papuola į labai sudėtingą padėtį – kaip jis besielgtų, jei prikaupė pykčio, jau yra blogai.
Pradėkite prieštarauti
Tad ką tokiu atveju daryti? Visų pirma, pasakyti sau, kad baimės laipsnis yra per didelis ir nuolat klystu per daug bijodamas. Taip pat pradėti bandyti prieštarauti. Jei jau labai baisu, prieštarauti bandyti galima labai atsargiai – tiesiog išspausti mandagų “ne, aš manau kitaip”. Pradėti nuo to. Tačiau kiekvieną kartą, kai tik kažkas vyksta ne taip, kaip norite, reikėtų tą prieštaravimą sakyti. Būna, kad žmonės pradeda sakyti ir jiems nepavyksta to padaryti gražiai, jie pasako bjauriai ir ima ir išsiveržia toji sukaupta “kuprinė”. Tai – tipinis dalykas.
Kai tasai “gerietis” ima prieštarauti, iš pradžių jis prieštarauja nevykusiai, paaugliškai ir per aštriai. Tuomet kiti jį vėl užsipuola. Svarbiausia tuo metu nepulti pačiam savęs ir nesakyti, kad nemokate net paprieštarauti normaliai, todėl geriau neprieštarauti visai. Ne. Pasakykite sau, kad dar tik pradedate mokytis prieštarauti, gali būti, kad jums iš pradžių nepavyks, bet vis tiek tą darysite, nes to labai reikia. Žinoma, reikėtų rinktis ir partnerius mažiau kontroliuojančius ar spaudžiančius, jei jau turite šią problemą. Tačiau svarbiausia – pradėti žinoti savo poreikius, pradėti kalbėti, ko jums reikia, ir ko norite. Galų gale tas geras ir paklusnus žmogus gali pasakyti, kad nebeleis aplinkiniams diktuoti ir dominuoti, kad dabar atėjo jų laikas klausyti ir jie jam nebeturi galios.
