Lytiškumas. Kada ir kaip apie tai kalbėti su vaikais?

Lytiškumas – tema, kuria daugelis tėvų vis dar prisibijo kalbėti su savo vaikais. Vis dėlto, atėjus tai akimirkai, kai vaikas paklausia, iš kur jis atsirado, galime pasijusti tarsi neparuošę namų darbų ir, netikėtai užklupti, užuot davę vaikui rūpimus atsakymus, tik dar labiau jį sugluminti. Tačiau kaip vis dėlto kalbėti su vaiku apie lytiškumą? Būti atviriems, ar laikytis “gandrų ir kopūstų” versijos? Ir kada turėtume pradėti apie tai kalbėtis? Psichologė Karolina Bajoriūnienė.

Kada lytiškumas turėtų tapti pokalbio tema?

Dauguma klausimų, kuriuos užduoda tėvai apie vaikus – nuo kada pradėti kažką daryti. Nėra tokio laiko, kad šiandien suėjo trys arba aštuoni metukai ir jau kažką reikėtų daryti, kalbėti ar šviesti, o galbūt ką nors jau daryti kitaip. Iš tiesų, tokio laikotarpio nėra. Jei tėvų požiūris į lytinį švietimą, vaiko lytiškumą, į skirtingas lytis, seksualinius santykius yra atviras ir prieinamas vaikui, sakyčiau, kad reikėtų atsakinėti į vaiko klausimus tuomet, kai jie iškyla, ir atsakinėti jiems prieinama kalba. Taip, kad jie suprastų, ką tėvai kalba.

Gandrai ir kopūstai ar enciklopedija?

Esu turėjusi tokį pavyzdį. Pasakiau, kad esu prieš melavimą vaikams tiek apie Kalėdų senelį, tiek apie tai, iš kur jie atsiranda, kad jokių gandrų ir kopūstų, mano manymu, neturėtų būti. Tuomet mamytė tiesiogiai suprato, kad negalima meluoti ir pati pasisodinusi savo trimetį vaiką iš medicininės enciklopedijos su paveiksliukais parodė, kaip atsiranda vaikai. Iš tiesų, to daryti nevertėtų, reikėtų kalbėti su vaikais jiems prieinama kalba ir atsakinėti tiek, kiek jiems reikia.

Kai vaikas prieina ir paklausia, iš kur jis atsirado, jam pilnai užtenka vieno atsakymo – iš pilvelio, iš mamytės ir tėvelio, iš mūsų meilės. Jei vaikui rūpi kažkas daugiau, jis tikrai prieis ir paklaus. Jei jis to neklausia, savo papildomos informacijos, ypatingai dar ir mokslinės, diegti tikrai nereikėtų.Taigi, tuo periodu, kai tėvai atsako, iš kur vaikas atsirado, ir tiesiogiai atsako į tuos klausimus, kurie yra užduoti, nereikia kelti sau reikalavimų pilnai, išsamiai atsakyti ir paruošti vaiką visam gyvenimui. Tiesiog reikėtų atsakyti tiek, kiek vaikas klausia ir laukti tolimesnio jo susidomėjimo.

Vaikas turi žinoti, kas su juo vyksta

Tolimesnis susidomėjimas gali būti ties 8-9 ar 10 metų. Tai yra, kai atsiranda galimybė, jog berniukui įvyks naktinė ejakuliacija, kas yra labai svarbus periodas. Šiuo periodu vaikai, jau iš aplinkos perėmę tam tikras nuostatas, kurios nebūtinai yra teisingos. Jiems gali atrodyti, kad tai yra tabu temos, kad apie jas kalbėti negerai, gali būti nuo šių temų labiau užsidarę. Tėvams pabrėžiu šį laikotarpį kaip vieną svarbesnių, kuomet jie jau turėtų informuoti tiek mergaitę, tiek berniuką apie lytinį brendimą. Kas tuo metu vyksta su kūnu, kas gali atsitikti.

Blogiausi variantai, turbūt, yra tie, kai berniukas atsibunda vidury nakties šlapioje lovoje ir pagalvoja, jog apsišlapino. Jis pradeda tai slėpti, gėdytis, sugalvoja kokias nors savo išvadas apie tai, kas su juo vyksta. Tai gali pereiti ir į kitas elgesio sritis – bendravimą su bendraamžiais, savivertę,  netgi pažymių ir pasiekimų vertinimus, nes tai tiesiogiai susiję su saviverte. Taip pat ir mergaitė. Dar ir šiais laikais pasitaiko istorijų, kai mergaitė pirmą kartą susirgusi menstruacijomis pagalvoja, jog miršta, nes kraujuoja – vadinasi, kažkas negerai. Iš to ji irgi gali padaryti atitinkamas klaidingas išvadas.

Taigi, šiuo periodu labai svarbu informuoti vaiką, paaiškinti, kas vyksta su jo organizmu, ir normalizuoti. Tai yra, paversti tai realiu dalyku, paaiškinti, jog tai normalu, jog tai netgi yra ir sveikumo požymis. Be abejo, ir atsakyti į iš to išplaukiančius klausimus, jei vaikui jie kyla. Tikrai nereikėtų to gėdytis, baimintis ir mano patarimas tėvams dažniausiai būna pamiršti, kad turime išlaikyti autoritetą vaiko akyse ir galbūt tiesiog kalbėti per savo pavyzdžius. Trumpiau, bet išsamiau, aiškiau ir, be abejo, nebėgant – atsakant į visus vaiko klausimus.