Kaskart pradedant bendrauti su naujais žmonėmis, gali kilti nerimas, ką jie apie mus galvoja. Nerimaujame, kad galime būti neįdomūs ar kad su mumis nuobodu bendrauti. Tačiau kokius pašnekovus žmonės iš tiesų laiko nuobodžiais? Kodėl mums atrodo, kad su mumis nenori bendrauti? Ką daryti ir ko nedaryti, kad palaikytume įdomų pokalbį? Psichologė, psichoterapeutė Elžbieta Malūnavičienė.
Ar aš nuobodus?
Kartais gali atrodyti, kad esame neįdomūs pašnekovai arba žmonės nenori su mumis bendrauti. Tokiais atvejais verta savęs paklausti, iš ko sprendžiame, kad galime būti nuobodūs kitiems. Iš ko sprendžiame, kad su mumis nenori bendrauti? Kokie signalai tai rodo? Ar tai tik mūsų mintys, o galbūt kokie nors realūs faktoriai? Taip pat verta savęs paklausti, kodėl mums taip svarbu būti įdomiems ir nenuobodiems?
Koks pašnekovas yra nuobodus?
Apklausos rodo, jog kiti žmonės nuobodžiais ir neįdomiais laiko tuos, kurie neįsiklauso, negirdi, yra susitelkę į kokią nors pašalinę veiklą. Tokie žmonės yra linkę arba tik pritarti ir neišsakyti savo nuomonės arba, kaip tik, labai demonstratyviai išsakyti savo nuomonę ir negirdėti pašnekovo argumentų. Tad analizuojant save ir savo elgesį su kitais žmonėmis, verta įsiklausyti, ar tikrai girdime, ką kalba pašnekovas, ar tikrai girdime tą, ką jis sako. Pasitikrinti galime perklausdami savo žodžiais ir gaudami patvirtinimą. Išlikti įdomiams pokalbyje gali padėti susitelkimas į pašnekovą, o ne į savo vidų.
Kaip bendrauti kokybiškai?
Dažniausiai, jei mums kyla nerimas, kad galime būti neįdomūs savo pašnekovui, automatiškai atitraukiame dėmesį nuo pašnekovo į savo vidų. Pradedame savęs klausti, kodėl esame neįdomūs, ar esame neįdomūs, ką turėtume padaryti ar pasakyti, kad sudomintume pašnekovą. Tai mus atitraukia nuo autentiško buvimo su žmogumi. Tokiais atvejais galime bandyti sąmoningai nukreipti savo dėmesį nuo savo vidaus į pašnekovą. Atkreipti dėmesį į tai, kokius žodžius jis vartoja, kaip atrodo, kaip jis apsirengęs. Tai – tokios smulkios detalės, kurios gali padėti mus “ištraukti” iš vidaus labiau į išorę.
Tam, kad užmegztumėte pokalbį ir jame būtumėte, verta užduoti atvirus klausimus, kad žmogus galėtų pasipasakoti ir išsamiau pateikti informaciją. Taip pat, žinoma, jei žmogus su jumis kalba, verta neužsiimti pašaliniais dalykais – nenaršyti telefone, nežiūrėti pro langą, rekomenduojama palaikyti kontaktą du trečdalius laiko. Tai reiškia, kad intensyvus akių kontaktas dažniausiai trikdo pašnekovą, tačiau visiškas akių kontakto nepalaikymas vėlgi yra nenaudingas.
Jei nuogąstaujate – klauskite
Verta paminėti, jog dažniausiai bijome to, ką pastebime patys savyje. Jei mums kyla klausimas ir nerimas dėl to, kad esame neįdomūs kitiems, verta savęs paklausti, ar neatrodome neįdomūs patys sau ir dėl to atrodo, jog ir kiti gali mumis nesidomėti. Tokiais atvejais verta atsižvelgti ir į pašnekovo kūno kalbą, bandyti išlaikyti su juo autentišką ryšį girdint, reaguojant, klausiant.
Tačiau taip pat galime paklausti pašnekovo, ar jam su mumis nuobodu, išsakyti, jog matome, kad pašnekovas nėra kontakte, užsiima pašaline veikla. Galbūt jis nori pasikalbėti apie ką nors kita. Toks atviras klausimas reikalauja drąsos, tačiau jis gali duoti naudos, nes tik taip išgirsite, ką žmogus iš tiesų apie jus galvoja. Jei atsisakysime noro parodyti tik fasadinę pusę ir pabandysime atskleisti ir šiek tiek savo autentiškumo, tai gali mus ir pagerinti bendravimo kokybę.
