Kuo skiriasi atidėliojimas ir tinginystė?

Tikriausiai kiekvienam iš mūsų pažįstama situacija, kai vis atidedame nemalonius darbus. Tačiau ar galima tai vadinti tinginyste? Kas iš tiesų yra atidėliojimas, kodėl atidėliojame, ir kokie požymiai rodo, kad jau esame užkietėję prokrastinatoriai? Visi atsakymai su psichologe Genovaite Petroniene.

Kas yra tinginystė?

Na, nežinau. Terminą “tinginystė” psichologai iš viso vartoja labai labai retai, tačiau kaip reiškinys ji egzistuoja. Tinginystė būdinga žmonėms, kurie yra savitiškai vaikiški. Sakykime, vaikas juk nėra linkęs ką nors imti ir sąmoningai dirbti, priversti save daryti ką nors nemalonaus. Jis nori žaisti, krapštyti nosį, stebėti muses… Tad tokį vaikiškumą galima prilyginti tinginystei.

Vidinis konfliktas

Bet prokrastinacija, kaip taisyklė, yra ne vaikiškumas. Dažniausiai daryti darbą žmogui trukdo kokios nors negatyvios emocijos. Pavyzdžiui, galbūt jis labai bijo, kad jam nepavyks, jaučiasi labai netikęs, arba iš piktumo, kad jį verčia kažką daryti. Žodžiu, jame vyksta vidinis konfliktas. Galbūt jis save graužia, kad kažko nedaro. Ir iš tiesų, turbūt neįmanoma žinoti, jog kažko neatlikus sulauksime neigiamų pasekmių, ir dėl to neturėti jokių neigiamų emocijų.

Taigi prokrastinacija visuomet reiškia vidinį konfliktą, neigiamą emociją. Prokrastinatoriumi būti nėra gera. Na, o tinginystė – tai savotiškas lengvabūdiškumas ar suvokimo, kad kažką reikia atlikti, trūkumas. Dar galima sumaišyti su depresija. Depresijos metu žmogus tiesiog neturi jėgų. Jam sako, kad jis tinginys, o iš tiesų jis serga, jo neuronuose trūksta seratonino, nerviniai impulsai per lėtai perduodami ir jis taip pat tampa panašus į tinginį.

Dvi prokrastinatorių rūšys

Faktiškai prokrastinatorius galima skelti į dvi rūšis, bent jau Lietuvoje tai tikrai. Viena rūšis – tie, kurie nedaro, sustingsta, o kita rūšis – kurie daro masę nereikalingų veiksmų, yra hiperaktyvūs, blaškosi, nerimauja, šluosto kokias nors dulkes, tiesina knygas lentynose.

Tai esame patyrę mes visi, kai ruošėmės egzaminams aukštosiose mokyklose. Kai reikia sėdėti, ruoštis ar rašyti kokią nors ataskaitą, magistro darbą, tuomet nubėgate sutvarkote vieną, kitą lentyną, grindis išplaunate, atsakote į laiškus ir panašiai. Ypač moterims atsiranda labai daug darbelių, bet vyrai irgi suranda visokių nepadarytų dalykų. Kai juos darote, vis tiek jaučiatės esą dori žmonės, kurie stengiasi, juda, ne taip kaip tinginiai sėdi rankas sudėję. Tuomet galima daug lengviau pamiršti, kad darote viską, ko nereikia ir nedarote to vieno, kurį padaryti iš tiesų reikia ir su kuriuo blogai baigsis.

Dar žiūrėkite: