Kodėl vertėtų žaisti ir suaugus?

Suaugus atrodo, kad visada turime būti rimti, susikaupę, santūrūs, išlaikyti rimtį ir jei tik leidžiame sau šiek tiek spontaniškumo, nebesijaučiame oriai. Taip pat dažnai smerkiame ir kitus, kurie, mūsų manymu elgiasi netinkamai ir priekaištaujame dėl vaikiško elgesio. Tačiau nors ir esame suaugę, vis dėlto nereikėtų taip kategoriškai atsisveikinti su vaikyste. Net ir suaugus žaidimas gali būti puikus ir naudingas būdas praleisti laisvalaikį. Tad kodėl turėtume žaisti? Kodėl mums tai naudinga? Kokias savybes gali padėti ugdyti žaidimas? Psichologė Vaiva Klimaitė.

Žaisti galima ir suaugus

Šiandien norėtųsi pakalbėti žaidimo tema. Atrodytų, jog tai – tema, labiau tinkanti vaikams. Mes nemažai kalbame apie tai, kodėl vaikams derėtų leisti žaisti ir turėti laisvo, nesuplanuoto, nestruktūruoto žaidimo laiko. Tai lavina kūrybiškumą, dėmesingumą, motoriką, vaidmenų žaidimai lavina geresnį socialinių situacijų supratimą. Tačiau kai suaugame, dažnai atsitinka taip, kad žaisti nebėra laiko, tai nerimta, vaikiška, visada reikia būti susikaupus ir susiėmus. Jokių stalo žaidimų, na, sporto žaidimus dar toleruojame, tačiau kitokius žaidimus jau dažnai išbraukiame iš savo dienotvarkių. O gal be reikalo?

Šiek tiek pasidomėjau apie tai, ar ir suaugusiems vis dėlto verta žaisti. Turiu omenyje labai įvairius žaidimus – sporto, kūrybinius, vaidmenų, tuos pačius kompiuterinius žaidimus (tik, aišku, šioje vietoje reikėtų neprarasti saiko). Ką tai duoda? Kodėl mums, suaugusiems, vis dėlto derėtų prisiminti ir galbūt dažniau prisijungti prie vaikų, kai jie žaidžia arba pradėti žaisti ir patiems?

Žaidimas – puikus būdas lavinti intelektą

Visų pirma, tai yra būdas pailsėti, perkrauti savo galvą po darbų, sunkių situacijų, atsitraukti nuo problemų. Tai leidžia šiek tiek atsipūsti. Tai taip pat padeda ugdyti loginį, kritinį, strateginį mąstymą, lavinti erdvinį suvokimą. Tai taip pat padeda lavinti intelektą, kuris jau, atrodytų, turėtų būti susiformavęs ir daugiau nebelavėti. Tačiau ne – jei dažniau naudojame savo protines galias, tuo tarpu ir žaidžiant, mūsų intelektas gali taip pat ir stiprėti. Žaidimas padeda lavinti ir atmintį bei dėmesio koncentraciją, ypatingai tie žaidimai, kur reikia kažką daugiau atsiminti ar sustrateguoti kokią nors situaciją. Žinoma, tai išlaisvina ir kūrybiškumą.

Žaidimuose gana dažnai reikia mąstyti laisvai, kūrybiškai ir spontaniškai, todėl žaidimai mus lavina šiose srityse. Taip pat žaisdami laviname problemų sprendimo, tikslų kėlimo ir siekimo, laiko planavimo įgūdžius – turbūt tai labiau kalbant apie kompiuterinius žaidimus. Komandiniai žaidimai turbūt galėtų mums labiau padėti lavinti savo bendradarbiavimo įgūdžius. Juk ir darbuose mums dažnai tenka bendradarbiauti, veikti komandose, todėl komandiniai žaidimai gali mums tam pasitarnauti, įskaitant sportinius žaidimus, bet ne tik.

Žaisdami geriau pažįstame save

Na, o aktyvūs fiziniai žaidimai, be to, kad lavina mūsų motoriką, reakcijos laiką, gerą bendrą sveikatą, taip pat lavina ir mūsų kūną. Tai gali tapti tarsi linksma treniruote. Žaidimas atpalaiduoja, išlaisvina spontaniškumą, kūrybiškumą, apskritai leidžia elgtis mažiau suvaržytai. Žaidimas leidžia geriau pažinti savo savybes, vidines reakcijas, reakcijas į kitus žmones, savo kūną, kai žaidžiame judresnius, aktyvius žaidimus. Tai leidžia mums labiau pasitikėti savimi – mes geriau save pažįstame ir jaučiamės laisvesni savo kūne, prote ir vaizduotėje. Galime sau leisti būti spontaniškesniais. Tai padeda save priimti ir jaustis patogiau savyje.

Galiausiai, laisvas žaidimas, kai leidžiame sau šiek tiek panuobodžiauti ir iš to nuobodžiavimo atrasti veiklą, kuri mus skatina ir leidžia žaisti, mes tiesiog jaučiamės laimingesni. Labai paprasta, bet žaidimas tikrai gali leisti mums pasijusti laimingesniais. O kai esame laimingesni, jaučiamės lengvesni, tuomet ir kitiems su mumis lengviau, tampa šiek tiek paprasčiau bendrauti su kitais.

Dar žiūrėkite: