Apie vaikus norisi kalbėti nuolat – girtis jų pasiekimais, pasakoti apie jų poelgius, dalintis nerimu, aptarti kylančius sunkumus ar problemas. Tačiau kai apie tai kalbame prie vaikų, nedažnai susimąstome, kaip jaučiasi vaikas, girdėdamas apie jį kalbant. Kiek iš tikrųjų vaikas supranta? Kokią įtaką jam daro tai, ką girdi iš mūsų? Apie ką geriausia kalbėti vaikui girdint? Ir kodėl tai reikėtų daryti sąmoningai? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Apie ką galime kalbėti su vaiku?
Šiandeną noriu su jumis pakalbėti ir pakviesti pagalvoti apie tai, kaip jaučiasi vaikas, kai girdi, jog apie jį kalbame. Išties, gana dažnai susiduriame su situacijomis, kai reikia aptarti vaiko elgesį, emocinę savijautą, jo iššūkius, tačiau neturime galimybės pasitraukti nuo vaiko. Tokiu atveju, mes tai sprendžiame būdami kartu su kitais šeimos nariais ir šalia žaidžiant vaikui, o galbūt kartais kalbamės ir su specialistais. Puikiai suprantu, jog kartais susiklosto situacija, kai neturime, kaip atsitraukti, tačiau noriu su jumis pagalvoti apie tai, ką girdi vaikas ir kaip jis jaučiasi.
Pirmiausia dar norėčiau paminėti, jog tai nereiškia, kad neturime kalbėti su vaiku, kaip su sprendimą priimančiu ar atsakomybę prisiimančiu žmogumi ir spręsti jam kylančių iššūkių ar klausimų. Tačiau kalbėdami su vaiku, informaciją visuomet pateikiame taip, kad vaikas galėtų tai suprasti, o jo smegenys būtų pasiruošusios tai apdoroti. Tad kalba su vaiku būna trumpesnė, neiname taip giliai, neanalizuojame. Taigi iš tiesų labai puiku, kai kalbame su vaiku ir bandome kartu priimti sprendimą ir kartu išspręsti problemą.
Ar vaikas per mažas, kad suprastų?
Tačiau kai analizuojame gilesnius, stipresnius dalykus, kurių vaikas dar negali suprasti, jis dažnai girdi tai, jog yra nepakankamai geras, kad yra blogas, kad esame nusivylę, liūdime, esame pasimetę ir nebežinome, ką reikia daryti. Vaikui iš tiesų būna baisu ir jis taip pat gali savimi nusivilti. Greičiausiai, jo pasitikėjimas savimi vis mažėja ir mažėja. Šioje vietoje būtų svarbu paminėti, jog vaikui kyla dviprasmiški jausmai, kai jam sakome, koks jis nuostabus, šaunus ir kaip mes juo tikime, tačiau kalbėdami su kitais ne visuomet sakome gražius dalykus.
Tikrai suprantama, jog būname apimti liūdesio, nusivylę, mums būna baisu, tačiau svarbu, jog galėtume tai padaryti tuomet, kai vaikas negirdi. Tėveliai kartais sako, jog vaikas labai mažas, galbūt jam tik dveji metukai, o galbūt net ir metukai, nejau jis gali suprasti? Iš tiesų – taip. Vaikai supranta žymiai daugiau, nei gali išreikšti. Dažnai nutinka taip, jog nuvertiname vaiką, galvodami, kad jis nesupras. Tačiau vaikai supranta tikrai daug.
Kaip jaučiasi vaikas?
Iš kitos pusės, net jei vaikas negali sąmoningai suprasti ir įsidėti į galvą, visgi tai eina į vaiko pasąmonę. Vaiko pasąmonėje fiksuojasi ir formuojasi tam tikras vaizdas. Tad jei vaikas kažkur šalia žaidžia, o mes aptarinėjame, jog vyksta kažkokie negeri dalykai, esame nusivylę, išsigandę, nerimaujame, galbūt sakome, kad vaikas nuolat netinkamai elgiasi, vaikui galvoje formuojasi, jog jis nepakankamai geras.
Labai gerą pavyzdį, kaip susiformuoja asociacijos vaiko galvoje, išgirdau šiandien bendraudama su viena pažįstama. Ji papasakojo, jog kai gimė jos mergaitė, kuriai dabar yra penkeri su puse, ją iki kaklo užklojo antklode. Ji judino rankytes ir kojytes ir antklodė užkrito jai ant veiduko. Tuomet moteris išsigando, jog galbūt tai nesaugu, galbūt mergaitė gali uždusti ar pasidaryti sau ką nors negero ir pakišo antklodę taip, kad būtų po rankomis. Taip buvo kelias dienas pirmosiomis gimimo dienomis. Dabar mergaitei yra penkeri su puse ir ji visuomet miega tik antklodę pasikišusi po rankomis ir neleidžia niekaip kitaip jos užkloti. Tai – tikrai puikus pavyzdys, kaip vaiko galvelėje susiformavo tam tikras saugumo jausmas ir supratimas, kaip reikėtų miegoti, kad būtų saugu.
Apie ką kalbėti vaikui girdint?
Tad, kaip jau tikriausiai supratome, reikėtų išties pasistengti prie vaikų kalbėti tik tą informaciją, kurią galėtume pasakyti tiesiai vaikui. Jei tos informacijos pasakyti negalime, turėtume patraukti vaiką į kitą erdvę arba pasitraukti patys. Jei neturime galimybės, galime net išeiti į automobilį ar susirašyti ant lapo, tačiau vaikas to tikrai neturėtų girdėti.
Kaip galime panaudoti pokalbį su trečiu žmogumi tikrai šauniai ir efektingai? Galėtume pagirti vaiką. Kai vaikas suprastų, jog tai nėra adresuota tiesiogiai jam, tačiau sakome sutuoktiniui, kaip mūsų vaikas šiandieną kažką padarė ir kaip mes dėl to juo didžiuojamės. Tuomet vaikas supranta, kad mes jį giriame ir tai yra pats stipriausias pagyrimas. Dar stipresnis, nei kad mes jį sakytume tiesiai vaikui.
