Darbo pokalbio metu klausimas apie atlyginimą greičiausiai yra labiausiai išmušantis iš vėžių tiek darbdavį, tiek kandidatą. Kaip teisingai atsakyti į klausimą apie atlyginimą ir nepatekti į savo pačių spąstus? Ar nuo atsakymo tikrai priklauso tolimesnė darbo pokalbio baigtis? Jei kada esate sutrikę ir pasimetę kalbėdami apie atlyginimą, šie Sauliaus Jovaišo patarimai skirti būtent jums.
Atsakykite į klausimą
Visų pirma, reikėtų į šį klausimą atsakyti. Visus atrankų specialistus bei darbdavius nervina, kai darbuotojai sureaguoja į klausimą apie atylyginimą tarsi nesitikėtų, kad jį kas nors užduos. Visi žino, kad jį vis tiek užduos. Ir visi, na, gerai, ne visi, bet daugelis žmonių, ypatingai mažiau patyrę, mažiau buvę darbo pokalbyje ar pirmą kartą atėję į darbo pokalbį, pradeda kažką burti, galvoti, provokuoti, kad darbdavys ar atrankų specialistas išsiduotų, kiek ketina mokėti. Ta prasme, mokės vis tiek tiek, kiek mokės.
Atsakymas nėra toks reikšmingas
Kitas dalykas – suma, kurią pasakysite, jau dabar daugelyje įmonių nėra “praeinamas balas”. Jei suma bus per didelė, tai nereikš, nebūtinai reikš arba daugeliu atvejų nereikš, kad jūsų nepakvies į tolimesnius pokalbius ir nebandys su jumis susikalbėti. Jei pasakysite per mažą sumą, tai nebūtinai reikš, kad jums tiek ir sumokės, nes ateis laikas, kada derėsitės dėl atlyginimo. Jums sakys “taigi jūs sakėte…”, o jūs atsakysite “taip, sakiau, o dabar aš sakau…”, nes jūs jau matote, kad jūsų nori. Sakyti atlyginimą nėra baisu, nes tai nėra taip svarbu ir taip reikšminga darbo pokalbyje, kaip jums atrodo.
Aišku, yra darbdavių, kurie išgirsta ne tą sumą, kurią norėtų išgirsti ir krenta aparpuoliu nuo kėdės ar pradeda “gydyti” kandidatus, kokie jie negeri ir kaip nereikėjo taip daryti, jog jie tiek niekam nemoka, net direktorius tiek negauna, tad kodėl turėtų jums tiek mokėti. Čia – darbdavių klausimas, darbdavių problema, kad jie pradeda užsiiminėti ne tuo, kuo turėtų. Nereikia “gydyti” žmonių, atėjusių į darbo pokalbį. “Gydysite” paskui, kai jie pradės dirbti. Tačiau, manau, kandidatams svarbu suvokti, jog tai nėra toks lemiamas dalykas. Perka ne jūsų kainą, o jūsų potencialią vertę. Tai, ką jūs potencialiai galėsite sukurti.
Suma nebūtinai turi būti fiksuota
Dar ir todėl darbdaviams patinka, kai darbuotojai, pavydžiui, kalba apie kintamąsias dalis arba atlyginimo pokytį. Pavyzdžiui, jog šiandieną norėtumėte gauti tiek ir tiek ir suprantate, kad jei pasieksite tam tikrą rezultatą ar pateisinsite lūkesčius, norėtumėte po trijų, po šešių mėnesių, po metų gauti atitinkamą sumą. Daugeliu atvejų darbdaviams tai yra balzamas ausiai, nes jie mato, jog mąstote, ir kad mąstote ne tik apie save, bet ir apie kompaniją. Suprantate, kad vyksta sandoris, kuris nėra vienpusis. Jis visuomet yra dvipusis. Perka tai, ką galite sukurti, o ne perka jus.
Dėl to manau, kad reikia pasiruošti atsakymą į šį klausimą, reikia į jį atsakyti, atsakyti laisviau ir vis dėlto aš balsuočiau už kintamąją atlyginimo dalį. Suprantu, kad yra pozicijų, kur negalima tikėtis kintamosios dalies arba nenorite jos tikėtis. Eidami dirbti buhalteriu, finansininku, apskaitininku, daugelis žmonių nori ramaus, aiškaus darbo, aiškių užduočių, aiškių atsakomybės ribų ir konkrečios informacijos su kuria reikės dirbti, o ne galvoti, kaip jiems užsidirbti daugiau pinigų. Tad turėkite omenyje situaciją.
Nepradėkite pokalbio nuo kalbos apie atlyginimą
Daugeliu atvejų statistika (amerikietiška, nes lietuviškos neturiu) kalba apie tai, kad darbuotojai pereidami į kitą darbo vietą bando pasakyti sumą, maždaug 15 proc. didesnę, nei ta, kuria gauna šiandien ar gavo vakar. Tai reiškia, jog didelė tikimybė, kad tie, kurie sėdi darbo pokalbyje, tikisi, jog jūs paprašysite 15-20 proc. daugiau nei gaunate dabar ar gavote praeityje. Dėl to informacija taip pat yra zonduojama, analizuojama ir nebūtinai priimama už gryną pinigą. Bet gal tai yra logiška – vis tiek reikėtų norėti gauti daugiau. Pasakyti 15-20 proc. daugiau, nei gavote prieš tai, yra, turbūt, visai sveika.
Tačiau manau, kad žymiai svarbiau yra tai, ką šiai įmonei sukursite. Pasakysiu taip – bent jau nepradėkite pokalbio nuo atlyginimo, nes, kaip bebūtų, jis vis dar išmuša iš vėžių tuos vargšus darbdavius ir jie nukritinėja nuo tų kėdžių. Ir kai jūs iš karto atėję sakote, kad jums reikia tiek ir tiek, iš karto sutarkime ir jei negalite tiek mokėti, negaiškime – tai labai puiku, jei jūs koks nors generalinis direktorius ar kokios nors labai siauros srities specialistas. Tačiau jei esate studentas, tai neskamba taip kietai, kaip jums patiems atrodo. Nes po to nesinori su jumis toliau kalbėtis. Tikrai.
