Kritika paliečia jautrias vietas: kartais norisi gintis, atsakyti aštriai ar tiesiog užsisklęsti. Tai normalu - taip kalba mūsų savisauga. Ši paskaita kviečia į supratingą žvilgsnį į savo reakcijas: kaip atskirti žinią nuo tono, kaip likti pagarbiems sau, bet atviriems pastabai, ir kaip grįžti į ramų vidinį centrą net tada, kai nemalonu.

Turinys:
- Suprasti, kas vyksta kūne ir mintyse, kai girdime pastabą - gynyba, gėda, pyktis, ir kaip grįžti į ramybę;
- Atpažinti skirtumą tarp konstruktyvios kritikos ir nuvertinančių komentarų bei patyčių;
- Kurti atsakymo rėmus: pauzė, patikslinantys klausimai, ribų įvardijimas be eskalacijos;
- Stiprinti vidinį saugumą: santykis su „vidiniu kritiku“ ir kasdienės saviempatijos praktikos;

Kam skirta ir kokią naudą suteikia ši paskaita?
Tiems, kurie kritiką dažnai išgyvena skausmingai, linkę gintis ar užsidaryti. Paskaita padeda pajusti daugiau vidinio saugumo, girdėti esmę be savęs nuvertinimo, aiškiau atskirti, kur verta įsiklausyti, o kur - atsiriboti, ir susikurti reagavimo būdą, leidžiantį likti tvirtesniems, pagarbiems sau ir atviresniems augimui.