Nepakankama savikontrolė. Kaip tai pasireiškia?

Savikontrolė ir savidisciplina – tai tos būtinos savybės, be kurių stipriai komplikuotųsi kiekvieno suaugusiojo gyvenimas. Vis dėlto visi kartais trokštame mesti į šalį nuobodžias atsakomybes ir imtis to, kas mums įdomu ir malonu. Tačiau kai kuriems suaugusiesiems toks vaikiškas noras yra stipresnis, o savikontrolė nepakankama, ir net sulaukus neigiamų pasekmių schema kartojasi iš naujo. Kaip pasireiškia nepakankama savikontrolė? Kokios gali būti jos priežastys vaikystėje? Kokių pasekmių gali sukelti ši psichologinė schema? Ir kaip iš jos išsivaduoti? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Nepakankama savikontrolė – atsakomybės vengimas

Kai kurie žmonės, nors jie ir užaugę, atrodo, kad jų viduje gyvena impulsyvus vaikas, kuris visada stengiasi pabėgti iš pamokų ir eiti valgyti ledų. Kaip tai pasireiškia suaugusio žmogaus gyvenime? Tai – nepakankama savikontrolė. Žmogus nenori daryti nuobodžių dalykų, jis juos atidėlioja, kiek tik gali. Jei tik kokia nors frustracija, kažkas nuobodesnio, sunkesnio, vėl tai atidėlioja. Jei jam nepatiko rašyti ataskaitą, jis gali įsijungti internetą ir naršyti pusę dienos, nes jam ten įdomiau. Jis atsisako apriboti savo emocijas, impulsus, gali staiga kažko prisipirkti, prisivalgyti ar prisigerti. Jei ši schema pasireiškia smulkesne forma, žmogus tiesiog vengia visokio diskomforto: skausmo, konfliktų, konfrontacijos, bet labiausiai atsakomybės. Žmogus aukoja ilgalaikius tikslus ir vietoje to griebia trumpalaikius.

Sunkios pasekmės

Ši schema bjauri, nes žmogus labai sunkiai mokosi iš negatyvių pasekmių. Jau vieną kartą būdamas blogos nuotaikos žmogus atidėjo svarbų darbą, vietoje to kelias dienas naršė internete ir jam blogai baigėsi, tačiau kitą kartą jis vėl daro tą patį ir niekaip nepasimoko, kaip daryti kitaip. Labai dažnai tokie žmonės, jei ši schema pasireiškia maža forma, yra prokrastinatoriai. Šią schemą turintys žmonės dažnai būna lengvi, vaikiški, moka žaisti, mėgsta gyvenimo malonumus, džiaugiasi gyvenimu, tačiau paskui gyvenimas prieš juos atsisuka labai grubiai.

Svarbiausia, kad tokie žmonės suvoktų, kad tiesiog pasiduoti savo jausmams arba tuoj pat gauti tai, ko nori, suaugusiam žmogui neverta, tai paskui kainuoja. Tokiems žmonėms daug sunkiau turėti normalių pasiekimų, galų gale žlunga ryšiai, kiti jais nusivilia. Pavyzdžiui, vyras, kuris nesilaiko jokių susitarimų ir vetoje to, kad padėtų žmonai ir padrytų, ką pažadėjo, jis nežinia, kur ėjo ir nežinia, kada grįžo. Aišku, žmona tokiu vyru nesidžiaugs ir nelabai mylės ir, galų gale, ši schema kainuoja žemą savivertę. Žmogus pradeda nevertinti pats saves, tokio impulsyvaus.

Noras – mintis – veiksmas

Esminis šio dalyko taisymas – reikalinga, kad tarp veiksmo ir noro atsidurtų mintis. Pavyzdžiui, labai panorėjau nusipirkti šį nuostabų rankinuką. Tačiau dabar sustoju kelioms sekundėms ir pagalvoju, o gal vis dėlto turiu pakankamai rankinukų? Gal galiu ateiti rytoj ir nusipirkti, jei man tikrai jo reikia? Jei tik atsirastų mažytė mintis tarp veiksmo, ar prieš ant ko nors surinkant, ar prieš lendant į internetą be reikalo, jei tik pagalvotume, ar tikrai mums tą daryti. Tačiau mintį ten įkišti labai sunku.

Ypatingai sunku psichopatams, žmonėms, kurie sėdėjo kalėjimuose ar panašiai. Pagrindinis psichologų darbas įkišti tą mintį tarp veiksmo ir poelgio. Ir, žinoma, savikontrolė prasideda nuo mažyčių užduotėlių. Iš pradžių susivaldyti tai, kas lengviau. Jei negalite prisiversti dirbti, tai prisiverskite bent atsiversti dokumentus, atsidaryti kompiuterį ir bent truputėlį kažką padaryti. Toks valios treniravimas vyksta mažais etapais: bent jau išlipti iš lovos, bent jau pabandyti kažką daryti.

Auginti save

Aišku, kartais žmonės taip nedaro dėl pasyvios agresijos, būna, kad jie iš tiesų nenori, juos kažkas valdo, verčia. Tačiau su impulsų kontrole žmogus yra pats sau priešas net tada, kai jo niekas neverčia. Net tada, kai su juo pačios gražiausios sąlygos, jis vis tiek kaip vaikas, jį nutraukia jausmai, noras žaisti. Sakoma, jog tai vaikų, kurie užaugo su “raktu ant kaklo” schema. Jie buvo apleisti, niekas su jais nepasėdėjo, nepasakė, kad dabar bandome daryti vieną užduotį, išspręsti matematiką ar lietuvių kalbą, o tik po to galima eiti į lauką. Tas vaikas kažkaip pats save reguliavo, reguliavo bet kaip ir, galų gale, ypač jei buvo gabus ir dėl to mokykloje niekur neužkliuvo, jo smegenyse tiesiog nesusidarė tie neuronų takeliai, kurie atsakingi už savidiscipliną, ir jam pačiam tenka save auginti jau suaugusiojo amžiuje.

Dar žiūrėkite: