Frazė “aš tave myliu” daugeliui labai svarbi, ją išgirdę tarsi sulaukiame dėmesio ir patvirtinimo. Tuo labiau, kad daugeliui šią frazę ištarti net ir artimiems bei mylimiems žmonėms gali būti labai sunku. Matyt, atsižvelgdami į tai, šiai frazei suteikiame ir didesnio svorio, todėl taip malonu ją girdėti patiems. Tačiau kodėl taip sunku ištarti, kad mylime, ne tik antrajai pusei, bet ir tėvams, vaikams, draugams, kitiems šeimos nariams? Kokias vidines baimes rodo vengimas sakyti, kad mylime? Ir ką daryti, kai šiuos žodžius išgirstame iš mylimo žmogaus? Psichologas Andrius Kaluginas.
Pripažinimas, visų pirma, sau pačiam, kad kitam žmogui jaučiame labai stiprią ir šviesią emociją, meilę, kad kažką mylime, ne visada būna lengvas pasirinkimas. Dar sunkiau garsiai ištarti, kad mylime, nes dažniausiai kyla vidinė baimė būti atstumtam. Jei sakome partneriui, kad jį mylime, ar galime būti tikri, kad nesulauksime pašiepiančios šypsenos į šį savo pasakymą? Ar galime būti tikri, kad nesulauksime klausimo, kas mums atsitiko ir ar tik nebūsime jau ko nors “prisidirbę”? Ar galime būti tikri, kad į tokį nuoširdų ir atvirą pripažinimą nebus numota ranka ar tai bus interpretuota dar kaip nors kitaip? Tokiu atveju, užbėgdamas už akių, žmogus pasirenka geriau to nesakyti, likti santūriu ir meilę rodyti savo veiksmais, ištarti būna sunku. Kai žmogui norisi prisipažinti, jog jis ką nors myli, ir tai ištarti, tai yra ženklas, rodantis didelį ir stiprų pasitikėjimą mylimu žmogumi. Pasitikime tuo, kad sulauksime adekvačios reakcijos, kad ir paprasto “ir aš tave!”. Tad jei jūsų mylimas žmogus prisipažįsta meilėje, nesijuokite, neatstumkite, o pasakykite paprastą “ačiū, ir aš tave myliu”. Viskas bus kur kas paprasčiau.
