„Aš pasakiau. Ramiai. Gražiai. Aiškiai. Bet niekas nesikeičia.“

Gali būti, kad šie žodžiai skamba pažįstamai. Bendraujame tikėdamiesi, kad kai jau išsakysime, kitas žmogus supras ir pasikeis. Tačiau pokytis nėra toks paprastas.

Dažnai pamirštame, kad kitas žmogus – ne mūsų kopija, o veikiau mažas vaikas mūsų pasaulyje: nematantis to, ką mes matome, nejaučiantis to, ko mes jaučiame. Ne todėl, kad nenori, o todėl, kad nėra mūsų pažinęs taip, kaip mes pažįstame save. Ir niekada nepažins.

Ir nors norėtume, kad mus suprastų be žodžių, gyvenime dažnai tenka kantriai mokyti kitą, kaip su mumis elgtis. Ne moralizuojant, ne spaudžiant, o kuriant saugius, aiškius rėmus: kaip rašto yra darbe svarbūs kriterijai, taip ir santykiuose – aiškumas gimdo supratimą.

Ši paskaita – apie tai:

• Kodėl abstraktūs lūkesčiai (pvz., „tiesiog būk švelnesnis“) neveda prie pokyčio,
• Kaip konkretūs prašymai keičia ne tik elgesį, bet ilgainiui – ir vertybes,
• Kaip formuoti konkrečius prašymus atliepiančius mūsų poreikius,
• Kodėl taip sunku išsakyti, ko mums reikia,
• Ir kaip tai daryti taip, kad kitas galėtų tai priimti, o ne užsiblokuoti.

Kalbėsime apie bendravimo klaidas, psichologinius spąstus, mokymosi procesą santykiuose, o svarbiausia – kaip pereiti nuo nusivylimo prie dialogo.

Seminaras tiks tiems, kurie:

• Nori geriau suprasti, kodėl jų „pasakytas prašymas“ ne visada išgirstamas.
• Trokšta kurti brandesnius santykius su artimaisiais, kolegomis ar draugais.
• Ir tiems, kurie kartais tyliai tikisi „O gal jis/ji vieną dieną tiesiog supras...“