Dažniausiai, kaip tėvai, norime, kad mūsų vaikams tektų patirti kuo mažiau nesėkmių ar sunkumų. Dėl šios priežasties dažnai stengiamės juos apsaugoti ir kaip įmanoma labiau palengvinti jų gyvenimą. Tačiau, be kita ko, nederėtų pamiršti, jog problemų sprendimas – tai be galo svarbus įgūdis, kurio taip pat turėtume išmokyti savo vaiką. Tad kaip galime mokyti vaiką spręsti problemas? Kodėl vertėtų tą daryti? Kokius metodus galime pasitelkti? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Nuo ko priklauso vaiko laimė?
Norėčiau užduoti jums klausimą, apie kurį galite tiesiog pamąstyti savo galvoje. Kaip manote, jei reikėtų pasakyti kelis dalykus, nuo ko labiausiai priklauso vaiko savijauta ir laimė tiek dabartyje, tiek ateityje, kas tai būtų? Pakalbėkime apie vieną dalyką, kuris šiuo metu, galbūt, nesusilaukia pakankamai dėmesio ir apie kurį kartais pamirštame pakalbėti. Tai – gebėjimas spręsti problemas.
Gana dažnai kalbame apie tai, kaip reikia padėti vaikui, kas yra be galo svarbu. Taip pat kalbame apie tai, kaip pašalinti tam tikras problemas ir kliūtis bei taip užbėgti įvykiams už akių – tai taip pat labai svarbu. Kalbame ir apie tai, kaip leisti vaikui suprasti emocijas ir jas įveikti, kas vėlgi yra be galo svarbu. Tačiau gana dažnai pamirštame tą kitą žingsnelį – ką toliau daryti vaikui, ar kaip elgtis mums – kaip mokyti vaiką išspręsti problemą ir įveikti sunkumus.
Mokyti vaiką spręsti problemas
Sakoma, jog jei norime pasiruošti gyvenimui, turėtume stengtis nepabėgti nuo problemų. Turėtume stengtis su jomis susidurti ir jas išspręsti, nes ateityje tikrai kils situacijų, kada negalėsime pabėgti ir pasislėpti nuo problemos, neglėsime pakviesti mamos ar tėčio, kad tą problemą išspręstų už mus. Ir jei nemokėsime su tuo susidoroti, mums bus labai negera, kils įvairių negatyvių jausmų. Greičiausiai kils nepasitikėjimas savimi, frustracija, pyktis, nusivylimas ir galiausiai negalėsime savo gyvenime pasiekti to, ko norime. Tad problemų sprendimas yra tikrai labai svarbus. Be abejo, to mokyti reikėtų pagal vaiko amžių. Tačiau ką šioje vietoje vertėtų žinoti tėvams ir ko reikėtų mokyti vaiką?
Pirmiausia tai, jog visos, arba bent jau didžioji dalis problemų yra sprendžiamos. Taip, nereiškia, kad problemą visada galime išspręsti vienu ar dviem žingsniais ar pirštų spragtelėjimu. Tai, kad norint saldainio turiu gauti saldainį – nėra labai vykęs sprendimo būdas. Tačiau galime pagalvoti, ką galima padaryti, kad tą saldainį gautume. Tarkim, jei vaikas negali valgyti įprastų saldumynų dėl sveikatos problemų arba dėl šeimos vertybių, galbūt galima sugalvoti, kuo galima pakeisti saldainį. Jei negalima gauti saldainio šiandien, galbūt galima pagalvoti, kaip susitaupyti pinigėlių ir nusipirkti saldainį po savaitės. Tačiau tai jau yra dabartinės vaikiškos problemos sprendimas.
Jei darželyje erzina ir nepatinka Jonas, problemos sprendimas nėra mamai nueiti į darželį ir paprašyti, kad Joną išmestų iš darželio. Problemos sprendimas taip pat nebus pasakyti, kad Jonas yra netinkamų tėvų vaikas ir liepti su juo nebendrauti. Galbūt galima patarti nebendrauti, tačiau kaip tą padaryti ir kodėl – tai jau vėlgi yra kitas klausimas. Tad kokį modelį galėtume perteikti vaikams, žinoma, ir patys juo vadovaudamiesi?
Priimti savo jausmus ir juos išreikšti
Kai susiduriame su situacija, visų pirma, be abejo, patiriame jausmus. Tuos jausmus turime priimti, perteikti, atspindėti. Tuomet tuos jausmus išreiškiame tinkamai. Be abejo, to reikia mokytis – vaikams tikrai, o kartais ir suaugusiesiems. Tad ką daryti, kai, pavyzdžiui, supykstame ir esame visiškai įsiutę? Racionaliai kalbėtis tokiais atvejais tikrai neverta ir, netgi sakyčiau, negalima, nes tuo metu nesame pasirengę, negalime išgirsti ir spręsti probelmos iš esmės. Tuo metu galime mokyti vaiką susiimti – patrepsėti, mušti pagalvę, nusiplauti vandeniu veidą, tai yra, tinkamai išreikšti emociją.
Ir tik kai nurimstame, galime mokytis, kaip išspręsti problemą – tai yra, per aptarimą, situacijos įprasminimą, pavuzdžius vaikui, knygeles, žaidimų terapiją, kaip žmogeliukai elgiasi panašiose situacijose, taip pat per pasakas arba pasakojimus ir, žinoma, per tėvų pavyzdį. Galime papasakoti, kad susidūrėme su tam tikra situacija, kaip mes joje jautėmės, kaip išreiškėme tą jausmą ir kaip paskui išsprendėme tą problemą. Tai, žinoma, priklauso nuo vaiko amžiaus, jo gebėjimų, nuo tėvų bei vaiko asmenybių.
Tokiu būdu vaikas įgyja suvokimą, jog normalu turėti problemų, tačiau problemas galima išspręsti. Taip mes vaikui padovanosime labai didelę dovaną – gebėjimą gyventi savarankiškai, gebėjimą susitikti su gyvenimu ir kai “ištiks” gyvenimas, vaikas žinos, ką daryti. Be abejo, tai turime dalyti su besąlygine meile ir besąlyginiu priėmimu bei turėti omenyje, kad mes ne tiesiog verčiame vaiką, bet jį mokome žingsnis po žingsnio .
