Paauglys, telefonas ir mokykla. Ar verta kontroliuoti?

Paauglys ir telefonas – tai tiesiog stereotipinis šių dienų paauglio paveikslas, kuriame mes, kaip tėvai, dažnai įžvelgiame problemų, ir norime kontroliuoti. Lindėdamas telefone, vaikas dažnai darosi piktas, nervingas, nukenčia jo rezultatai mokykloje. Tačiau ar verta kontroliuoti vaiko ekrano laiką? Ar taip nesugadinsime savo santykių su paaugliu vaiku? Kokie pavojai slypi telefone? Ir ką daryti, kad padėtume vaikui tai suprasti? Šeimos ir vaikų psichologas Andrius Atas.

Telefonas- tai priklausomybė?

Jei telefonas – ne išmanusis arba mygtukinis, su tokiais telefonais nekyla ir problemų arba jų kyla minimaliai ir dažniausiai niekas neklausia, kaip spręsti šią problemą. Tačiau problema kyla su mini kompiuteriais ir būtent tada, kai vaikas žymią laiko dalį skiria arba žaidimams telefone, arba tūnojimui internete. Čia prasideda problema. Pirmiausia, minimali problema ta, kad vaikas gaišta laiką, kurį galėtų skirti pasaulio pažinimui arba konkrečiam mokymuisi. Kita, labai dažna bėda, sakyčiau, šiuolaikinė liga – tai vaikų emocinė priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų arba netgi nuo Youtube. Kaip kažkuris psichologas įvardijo, vaikai patiria kompiuterinę emocinę narkozę.

Ar kontroliuoti ekrano laiką?

Tai – priklausomybė ir ji vyksta pagal priklausomybės dinamiką. Šios priklausomybės pasekmės – tai motyvacijos sumažėjimas. Pavyzdžiui, gerai besimokantys, šaunūs vaikai pradeda kalbėti, kad nenori lankyti kokio nors būrelio, arba nebenori būrelių lankyti visai, nors mokosi ir gerai. Galiausiai nutinka taip, kad vaikas, priklausomai nuo temperamento ir įgimtų savybių, ypač paauglystėje, nors būna ir pradinukams, visiškai praranda motyvaciją eiti į mokyklą ir mokytis. Tai – nemaža bėda ir tėvai dažnai dėl to kreipiasi į specialistus pagalbos.

Jei kalbėtume apie tai, koks būtų geriausias laiko intervalas, kiek vaikui duoti arba neduoti išmanųjį telefoną, dažnai problemos išsisprendžia, kai tėvai visiškai apriboja naudojimąsi išmaniuoju telefonu. Galiu patikinti, kad vaikas nuo to kompiuterinių žaidimų nežaidimo visiškai nenukenčia. Kai kurie tėvai klaidingai mano, kad vaikas praranda socializaciją ar pasaulio pažinimo momentą ir panašiai. Su šia nuomone aš ginčijuosi. Amžius apie kurį kalbame – pradinis mokyklinis arba paauglystė – tai amžius, kada turi formuotis emocinis pasaulis ir visa ryšių sistema. Tad žaidimas kompiuteriu arba naudojimasis išmaniuoju telefonu tik trukdo arba stabdo šį procesą. Jei tik įmanoma, reikia siūlyti vaikui – aišku, galbūt laukia didelės diskusijos – visai nežaisti kompiuterinių žaidimų ir per daug nelindėti Youtube platformoje.

Padėti vaikui suprasti

Kaip tai atrodo? Kad tai nebūtų visiškai radikaliai nukirsta, nes vaikas gali būti labai nepatenkintas, tačiau tiesiog jei dar turime ryšį su vaiku, jei vaikas neina va bank, kad žais arba nieko nedarys, vaikui galima padėti atpažinti, kokie jausmai ir emocijos jį apima po žaidimo kompiuteriu. Pavyzdžiui, susitariame su vaiku, kad jis žais valandą. Kai praeina valanda, vaikas nori žaisti toliau. Galime vaikui nurodyti, kad jis nori žaisti ir toliau, ir paklausti, ar jis gali sustoti. Paskui vaikas pats pamato, kad negali sustoti. Kai sustoja, vaikas būna piktas. Galime pabandyti paklausti, kaip jis jaučiasi, pasakyti, jog atrodo piktas ir panašiai. Kai kurie vaikai, tai pamatę, padaro teisingas išvadas, kad iš tiesų telefonas arba kompiuteris yra kenksmingas.

Dar žiūrėkite: