Vasara mums dažniausiai asocijuojasi su poilsiu, todėl vos sušilus orui jau imame planuoti, kaip praleisime atostogas ir su nekantrumu skaičiuojame iki jų likusias dienas. Tačiau kartais taip save nualiname, kad atsigauti nebepadeda net atostogos. Kodėl “perdegame”? Kaip žinoti, ar mus ištiko perdegimo sindromas? Ir ką daryti, kad išspręstume šią problemą? Sveikatos psichologė Ieva Vasionytė.
Perdegimo sindromas – dirbančiųjų liga
Šiandieną pakalbėkime apie “perdegimą” ir atostogas, kurios jau nebepadeda. Ką tik prisiminiau, man, iš tiesų, turbūt patį liūdniausią anekdotą. Knysliukas ateina su balionėliu į parduotuvę ir sako, jog nori grąžinti. Pardavėjas klausia, kas nutiko, ar balionėlis suplyšo, ar susprogo. Knysliukas atsako, jog viskas gerai. Tuomet sutrikęs pardavėjas klausia, kas nutiko, kad nori grąžinti. O knysliukas liūdnai atsako: “nebeteikia džiaugsmo balionėlis”. Tad šis liūdnas anekdotas, manau, atspindi savijautą tų žmonių, kurie yra perdegę.
Perdegimo sindromas konkrečiai susijęs su darbu. Kartais žmonės klausia, kuo tai skiriasi nuo depresijos. Tad pagrindinis skirtumas tas, jog perdegimo sindromas susijęs išimtinai su darbu. Tas darbas, į kurį anksčiau mielai eidavote, dabar nebeteikia džiaugsmo. Tuomet atrodo, jog kad ir kaip užsiimtumėte savo mėgstama veikla, ji džiaugsmo nebeteikia. Tuomet net kyla vidinis konfliktas, nes ši veikla – tai jūsų pašaukimas. Ypač dažnai tai nutinka medikams, psichologams, kunigams ir kitų profesijų atstovams, kurių darbas susijęs su bendravimu su žmonėmis.
Perdegimo požymiai
Perdegimas paprastai pasireiškia trijose pagrindinėse srityse. Viena iš jų emocinė – nebejaučiamas džiaugsmas veikloje, kuri anksčiau patiko. Antras požymis susijęs su tarpasmeniniais santykiais – pradeda erzinti klientai, kiti žmonės, vyras, žmona, žmogus pasidaro piktas, suirzęs, jį iš pusiausvyros gali išvesti mažiausia smulkmena. Ir jei anksčiau pagalba žmonėms teikdavo malonumą, dabar ji gali kelti pasipiktinimą. Trečioji sritis – savirealizacija, kuri susijusi su konkrečiu asmeniu. Toji veikla, jei anskčiau reikšdavo savęs tobulėjimą, savirealizaciją ir buvo tapatumo dalis, dabar ji atrodo labai svetima, atliekama tik iš pareigos, nejaučiant jokios prasmės.
Tad taip atrodo perdegimas. Ir jei išeinate atostogauti ir po atostogų nesiajučiate pailsėję, gali būti, jog jums – perdegimo sindromas, jei galite sau įvardyti šiuos tris simptomus. Grįžtanat prie depresijos, tai šiek tiek kitas dalykas, nes ji persiduoda į įvairias gyvenimo sritis. Tai gali įvykti po tam tikros krizinės situacijos, kai nesinori nieko daryti. Tuo tarpu perdegimo sindromas susijęs konkrečiai su darbine veikla. Na, tuomet ką daryti, kai jau perdegėme?
Kaip išgyti nuo perdegimo?
Tikriausiai pati esmė, kodėl atostogos nepadeda, yra ta, kad perdegimas susijęs su lėtiniu streso lygio kilimu. Jei streso nėra apskritai, esame atispalaidavę, galime nieko nedaryti, gulėti lovoje, jaustis apatiški viskam. Tuomet streso lygis kyla ir daromės produktyvesni, aktyvesni, mums lengviau susikaupti, sutelkti dėmesį, jaučiame motyvaciją. Tuo tarpu, jei streso lygis peržengia ribą, darome daug darbų, kurie mums kelia stresą, pradedame eikvoti savo resursus. Prasideda įvairios ligos, dažni susirgimai, pradedame sekti fiziologiškai. Tuomet nebeužtenka dviem dienoms nuvažiuoti prie jūros, atostogos turi būti ilgos, galbūt net su medikų priežiūra, nes ištikus rimtam perdegimui, gali sutrikti organizmo funkcijos, atsirasti lėtinės ligos.
Tad miegas – pirmas vaistas. Iš tiesų reikia pamiegoti, išsimiegoti, leisti sau miegoti tiek, kiek norite. Tuomet sveika mityba, rūpintis tuo, ką valgote, aprūpinti organizmą reikiamoms medžiagomis, kad netrūktų vitaminų. Taip pat – fizinė veikla. Jei jūsų darbas nėra fizinis, vaikščioti kiekvieną dieną bent po pusę valandos gryname ore, nesvarbu, ar žiema, ar vasara, kvėpuoti grynu oru, naudotis saule, nes organizmui to reikia. Jei tai yra perdegimas, taip pat rekomenduojama pailsėti nuo darbo, šiek tiek pakeisti darbo krūvį. Paprastai tiems žmonėms, kurie rimtai perdegę, gali tekti pakeisti ir savo specializaciją, darbo sritį, kad pailsėtų nuo to, kas tą perdegimą jiems sukėlė.
Gebėjimo duoti liga
Paskutinis momentas, kodėl, visų pirma, žmonės perdega, yra tai, kad jie daug duoda, bet mažai ima. Tai žmonės, kurie suteikia pagalbą, tačiau patys jos niekada neprašo, tie, kurie nemoka deleguoti darbų, kurie nesugeba priimti pagalbos, kai ją jiems siūlo, nes mano, kad patys gali viską padaryti geriau arba, kad tai – jų pašaukimas ir jie privalo visą save tam paaukoti. Tačiau iš tiesų jei perdegsite ir save aukosite, pirmiausia nebebus, kas tą pagalbą kitiems teiktų. Na, ir pabaigai norėčiau pasidalinti mintimi iš vienos Lietuvoje neseniai išleistos knygos apie perdegimo sindromą “Perdegimo sindromas. Gebėjimo duoti liga”. Joje yra vieno gydytojo citata “tas, kuris neišmoks rūpintis savimi, turės išmokti sirgti”.
