Mąstymo klaidos. Viskas arba nieko?

Kartais pagauname save puolant į kraštutinumus – norime būti kategoriški, juoda arba balta, gerai arba blogai, viskas arba nieko. Tačiau kuo žalingas toks mąstymas ir kokios gali būti jo pasekmės? Pasakoja psichologas Julius Tilvikas.

Šiandieną pradėsime trijų video ciklą, apie tai, kokias mąstymo klaidas kartais arba dažnai darome. Tos mąstymo klaidos taip dažnai kartojasi kai kurių žmonių gyvenime ir tampa tokia įprasta jų gyvenimo dalimi, jog kartais jų net ir nepastebime. Jos yra tokios dažnos, kad jei jūs patys ir neturite tokio klaidingo mąstymo, tai pastebsite, kaip tai daro jūsų draugai, artimieji, bendradarbiai ar jaunesni jūsų šeimos nariai – jūsų vaikai ar anūkai. Tad kokios yra tos trys didžiosios mąstymo nuodėmės arba jums nenaudingas mąstymas?

Pirmas dalykas, apie kurį mes kalbėsime šiame trijų dalių cikle, yra viskinimas arba niekinimas. Tai yra mąstymas tokiomis kategorijomis, kaip viskas arba nieko, visada arba niekada. Antroje dalyje kalbėsime apie privalymą – manymą, kad turime ar privalome kažką padaryti. Galiausiai kalbėsime apie burtininkavimą – mąstymą, tarsi turėtume krištolinį rutulį ir numatytume ateitį arba žinotume, kokios mintys sukasi kitų žmonių galvose. Apie tai – šiame trijų dalių cikle.

Kaip atskirti, kad mąstome klaidingai?

Taigi kalbame apie viskinimą ir niekinimą arba mąstymą kategorijomis viskas arba nieko, visada arba niekada, visi arba nei vienas. Kur toks mąstymas ir kalbėjimas sau patiems gali mus nuvesti? Iš tiesų jis nenuveda niekur arba, kitaip tariant, niekas negali iš jo gauti jokios realios naudos. Tačiau kaip atskirti, kada įkrentate į šią mąstymo klaidą? Galime tai pastebėti pagal tai, kokiu žodžius vartojate savo vidiniam dialogui kurti. Taip, jūs atspėjote. Tai žodžiai viskas arba nieko. Šie žodžiai jau rodo, kad greičiausiai jau esate tame mąstymo modelyje. Visada-niekada, visi-nei vienas, kiekvienas-nei vieno.

Kodėl tai klaidinga?

Tai dvi labai atskirtos kategorijos, kurių tarpe tarsi nebelieka jokios galimybės atrasti, kurti ar pasinaudoti šia galimybe. Pažiūrėkime – žmonės, kurie įkrenta į šią mąstymo klaidą gali sakyti “su manimi niekas nenori draugauti”, “aš visada vėluoju”, “aš niekada nepakilsiu karjeros laiptais”, “man visada nesiseka”. Kodėl tai mąstymo klaida? Todėl, kad tas žmogus, kuris teigia, kad niekada nepakils karjeros laiptais, prieštarauja pats sau.

Jis jau pakilo karjeros laiptais padarydamas žingsnį į tą karjeros poziciją, kurioje dabar yra. Petras visada vėluoja. Tai reiškia, kad Petras iš penkiasdešimties kartų, kuriuos atėjo į susitikimą, kiekvieną iš jų nors kažkiek pavėlavo. Tačiau greičiausiai Petras nevėluoja visada, Petras turbūt vėluoja dažniausiai arba, jei patikslinus, turbūt devynis kartus iš dešimties. Bet tai nėra viskas arba nieko. “Man niekada nepasiseks”. Tai – pasakymas, kuris įtraukia mus į mąstymo pinkles, kada galvojame, kad iš tiesų ateityje mūsų niekas nelaukia. Tad dauguma šių pasakymų ir tokio mąstymo modelių iš tiesų yra visiškai nelogiški. Tam, kad toks dalykas būtų logiškas, jūs iš tiesų turite vėluoti į kiekvieną savo gyvenimo susitikimą.

Kokius gi jausmus sukuria mąstymas “viskas arba nieko”?

Pirmiausia, tai nerimas. Nerimas, kad vis dėlto visi žmonės man yra priešai. Arba niekas su manimi nenorės draugauti. Iš tiesų jei pagalvočiau, kad nei vienas pasaulio žmogus – niekas – nenorės su manimi draugauti, būti man artimas, geras, būtų neramu. Tačiau tai greičiausiai yra tolokai nuo realybės. Tai – bejėgiškumo jausmas, kad negalime nieko pakeisti. Kokie dar jausmai? Liūdesys, kaip minėjau, vienišumas ir ši mąstymo klaida gali mus net nuvesti į tokią įdomią emocinę būseną, kaip egzaltacija. Visas pasaulis yra mano, uždirbsiu visus pinigus, padarysiu visus teisingus karjeros žingsnius, kas taip pat gali sukurti iliuziją, kad einame keliu, kuriame nebus nei vienos klaidos. Tačiau vėlgi tai yra neįmanoma.

Toks binarinis juoda-balta mąstymas sukuria iliuziją, kad pats pasaulis yra juodas arba baltas, kad jame nėra jokių tarpinių atspalvių, nors iš tiesų jų yra labai daug. Visa tai reiškia nepanaudotas galimybes, kada jūs, išjungę šį mąstymą, galite eiti ta kryptimi, kuria norite. Tai apriboja mus nuo kūrybiškų sprendimų atradimo, nuo galiomybių sukurti kažką naujo išėjus iš šio savo mąstymo modelio.

Tai atima galimybę rasti kompromisą tariantis su žmonėmis arba, galų gale, tariantis su savimi. Aišku, mes taip pat subjektyviname tai, kaip matome pasaulį, galvodami taip nenaudingai savo atžvilgiu. Kažką arba labai nuvertiname, arba labai pervertiname. Taigi pagalvokite, ar tikrai viskas, ar tikrai nieko, ar tikrai sakydami šiuos žodžius tiksliai apibūdinate tikrovę? Ir jei yra nors menkiausia galimybė, kad vis dėto iš tų dešimties kartų Petras nors vieną iš jų ateis laiku, galbūt galima ją praplėsti ir padaryti, kad Petras arba jūs ateitumėte į susitikimą laiku.

Dar žiūrėkite: