Autistiški vaikai savo emocijas linkę išreikšti tam tikrais monotoniniais judesiais ar skleisdami įvairius garsus. Dažnai tai gali atrodyti kaip prieštaravimas, pasipriešinimas ir atmetimas, noras, kad juos paliktų ramybėje. Tačiau ar tikrai autistiški vaikai nenori bendrauti? Ką reiškia pasikartojantys jų judesiai ar keliami garsai? Kokiose situacijose tai gali kilti? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Autistiški vaikai nori bendrauti
Daug kam kyla klausimas, ar autistiški vaikai nori bendrauti. Iš knygų, teorijos ar savo vaikų elgesio matome, kad autistiški vaikai nežiūri į akis, atėję būna kažkur kampe, kartais įlenda į spintą, kartais po lova, po stalu, o kartais apskritai nenori įeiti. Nuėję į patalpą, kurioje yra vaikų, jie pradeda rėkti ir sakyti, kad nori namo. Ir mums gali atrodyti, kad jie tikriausiai nenori, kad mes juos verčiame.
Tačiau tiek naujausios žinios, tiek patirtis rodo, kad autistiški vaikai, kaip ir visi kiti žmonės, labai nori bendrauti, tačiau nemoka. Tai gali lemti ir jų negatyvią patirtį. Pavyzdžiui, vaikas kažką pabandė, jam nepavyko, jis buvo atstumtas, iš jo pasijuokė. Tuomet viduje jausdamas tą didelę atstūmimo baimę jis verčiau renkasi būti kažkur atokiau. Tad vaikai tikrai nori bendrauti. Jei stebėtume vaiką, jis vis vaikšto aplink grupelę vaikų, vis žiūri, tačiau jam kažkas nepavyksta. Tuomet iškyla klausimas, kaip galime padėti vaikui.
Monotoniniai garsai ar judesiai
Tuo pačiu neretai aplinkiniams, o kartais ir tėvams, ką tik susidūrusiems su autizmo diagnoze, kyla klausimas, kodėl vaikai leidžia tam tikrus monotoninius garsus arba judesius. Tai gali būti plasnojimas, lingavimas, akių sukiojimas, trūkčiojimas, tačiau ne tikas, o specialiai jo sukeltas. Tai gali būti sukimasis aplink savo ašį ar važinėjimas. Tikiu, kad tie, kas susidūrė su autistišku vaiku, turbūt, yra kažką panašaus matę. Taip pat gali būti kažkokie garsai, kuriuos jie gali skleisti pakankamai ilgai ir, nepaisant prašymų nurimti, nes kažkam tai trukdo, ar nemalonu, vaikas vis tiek dažniausiai tęsia. Tad kas tai yra?
Mūsų profesijoje tai vadinama stimais. Stimai, kitaip tariant savistimuliacinis elgesys. Labai svarbu suprasti priežastis, kodėl vaikas tą daro. Visų pirma, taip yra dėl to, kad autistiški vaikai turi daug mažiau savikontrolės, gerokai mažiau emocijų supratimo ir, be abejo, supratimo, ką su jomis daryti. Kadangi vaikas dažnai neturi ir socialinių įgūdžių, tai dar labiau viską paaštrina. Tai – būdas, kuriuo vaikai arba nusiramina, arba užima save.
Įtampa gali kilti nuo dalykų, kurių nepastebime
Tokie stimai dažniausiai atsiranda tuomet, kai vaikui kyla įtampa. Svarbu suprasti, kad įtampa vaikui yra suvokiama subjektyviai. Galbūt mums viskas atrodys gerai, atrodys, jog jokios įtampos nėra. Tačiau vaikas gali ją jausti. Yra daug priežasčių. Galbūt jam nejauki aplinka, galbūt jam per daug šviesos, galbūt jis girdi garsą. Autistiški vaikai dažnai girdi visus garsus iš karto. Įsivaizduokime, kad šiuo metu girdime pravažiuojantį automobilį, lempą ar ūžiantį vėjelį. Vaikas tą girdėtų daug aštriau. Jis girdėtų ir kojų čežėjimą, ir kėdės girgždesį, ir daug garsų vienu metu.
Gali būti, kad jam bus perkrova vien nuo to, ko mes visiškai nematome. Gali būti, jog jis dabar stresuoja vien dėl to, kad žino, jog rytoj eis į darželį ir ten bus kažkokia sunki veikla -jam tai tiesiog atėjo į galvą, bet jis to nemoka išreikšti. Na, ir begalė kitų dalykų. Taip pat tai gali būti ir kas nors akivaizdaus. Pavyzdžiui, vaikas kažko norėjo ir jam nepavyko, arba atėjo ten, kur yra daug naujų žmonių, arba pasikeitė dienos rutina, kas autistiškiems vaikams yra labai svarbu ir sudėtinga, jei tai keičiasi. Tuo metu vaikas gali bandyti save taip nuraminti.
Tam tikra prasme, sakoma, kad kiekvienas iš mūsų turime stimų, tačiau jie socialesni tų žmonių, kurie neturi autizmo spektrų. Pavyzdžiui, kai nervinamės, galime belsti tušinuku į stalą arba juo spragsėti. Taip pat jei nervinamės, galime sukti plaukus, judinti koją ir panašiai. Tai irgi yra tam tikras monotoninis judesys, tik jis nėra taip stipriai išreikštas. Tad jei autistiški vaikai taip elgiasi, jie arba jaučia įtampą, nerimą, frustraciją, arba jiems nuobodu.
