Dažniausiai pirmajį įspūdį apie kandidatą į darbuotojus darbdavys susidaro iš atsiųsto CV. Apie tai, kas būtent traukia darbdavių dėmesį, kaip turėtų atrodyti geras CV ir kaip palikti gerą įspūdį – vadovavimo konsultantas Saulius Jovaišas.
Kaip atrodo geras CV?
Galiu pasakyti, koks CV patraukia mano akį ir ką kalba darbdaviai, kurie priima darbuotojus į darbą, kas jiems įdomu ir patraukia akį gyvenimo aprašyme. Yra keli dalykai. Pirmiausia, reikėtų žinoti, kad, ypatingai, personalo žmonės skiria labai mažai laiko pačių CV skaitymui. Tai yra, pagal statistiką, vidutiniškai jų skaitymui atrankas vykdantys žmonės skiria maždaug 15 sekundžių. Iki penkiolikos sekundžių. Tai yra, tiesiog permeta akimis. Jei tai tiesa, vadinasi, mūsų CV turi būti kažkas, kas “užkabina”. Visuomet “užkabina” pradžia, kažkur viršuje. Kiek teko konsultuoti ir padėti žmonėms karjeros klausimais, dažniausiai tai, vis dėlto, būdavo vadovai, labai rekomenduodavau į patį viršų iškelti pasiekimus, rezultatus, tai, ką teko sukurti. Su nuotrauka, ar be nuotraukos – tai kitas klausimas, dabar panašu, jog vėl ateina mada, jog nuotraukų nereikia. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, pačioje pradžioje turėtų matytis kažkas, kuo žmogus gali pasidžiaugti, pasididžiuoti.
Kitas dalykas yra tai, kad CV nereikėtų išsiplėsti ir, manau, jog standartiniai du puslapiai vis dar “galioja”, niekas to neatšaukė. Net jei turite didelę karjerą, du puslapiai visai įmanomi. Beje, pastebėjau keistą tendenciją, jog kuo daugiau gyvenime žmonės yra nuveikę ir padarę, tuo sėkmingiau jiems pavyksta viską sutalpinti į du puslapius. Kuo žmonės mažiau pasiekę, tuo jų CV dažniausiai būna ilgesni – jie sudeda absoliučiai viską, kas įmanoma, visus įmanomus kursus, mokymus ir panašiai, ko, dažniausiai, niekas neskaito. Kitas svarbus dalykas – turi būti labai aišku, ką darėte. Gyvenimo aprašyme esančiuose karjeros punktuose labai aiškiai turi būti apibrėžtos jūsų atsakomybės, kad skaitančiam žmogui būtų absoliučiai aišku, ką esate patyrę.
Ko geriau nedaryti?
Taip pat negalima meluoti – bet kuriuo atveju. Daryti “copy-paste“, ką daro daugelis žmonių, – vis tiek darysite. Bet vis dėlto geriau būtų nekopijuoti, o perrašyti savaip, nes tai iš karto labai jaučiasi. Taip pat vis dėlto tikiu individualizuotais CV, tai yra, tokiais, kurie skirti konkrečiai organizacijai. Tai reiškia, jog nesiunčiate to paties CV visur, o jį, vis dėlto kažkaip suformuluojate. Iškeliate, akcentuojate tuos raktinius žodžius ar frazes, kurios labiausiai atitinka poziciją, į kurią pretenduojate arba įmonės, veiklos pobūdį ir panašiai. Kad vis dėlto būtų individualus “kablys”.
Kaip bebūtų keista, norėčiau pasakyti, jog dabar tikriausiai taip nebūna, bet savo siunčiamus failus žmonės vis dar sugeba pavadinti “CV.doc”. Tai yra, turėdami absoliučiai aiškų lūkestį, kad vienintelis CV, kuris ateis darbdaviui, bus jų ir visi darbdaviai iš karto supras, kad tai yra Petraičio ar Antanaičio CV. Na ne. Bent jau vardas ar pavardė turėtų būti, o dar geriau, jei yra ir pozicija: Vardas-Pavardė-pozicija, kad būtų aišku, į kokią poziciją žmogus pretenduoja. Kita smulkmena, kuri iki šiol labai erzina ir žmonės vis dar galvoja, kad su tuo viskas yra gerai – tai yra tarpai PRIEŠ kablelius ir taškus. Aš suprantu, kad tai skamba juokingai, kalbant apie tokius rimtus dalykus, kaip CV, bet tarpai prieš taškus ir kablelius killina. Ypač, jei kalba eina apie darbą, kuriame reikalingas nors minimalus kruopštumas, tai iš karto viską pasako.
Kas svarbiausia?
Labai dažnai, ypač jauni žmonės, sako, jog jei kalbame apie individualizuotą gyvenimo aprašymą, jis tikriausiai turėtų būti kūrybiškas ar patraukiantis dėmesį. Yra pozicijų, kuriose labai sveika, jog CV būtų labai kūrybiškas ir pritraukiantis dėmesį, tačiau tokių pozicijų dažniausiai yra mažuma. Tai yra kokios nors kūrybinės industrijos, reklamos verslas, kur, turbūt, to reikėtų. Tačiau, jei pretenduojate į vadybininko ar kokio nors gamybos darbuotojo ar vadovo poziciją, turi matytis tai, kuo esate svarbūs, ką esate pasiekę ar padarę, o ne šriftų grožis, spalvos ar kiti fantastiški dalykai. Šiaip jau, kaip ir visame kame, reikalingas paprastumas, skaitomumas – atsivertei ir nereikia pastangų įsisavinti tekstą. Jei reikia ieškoti, kur ir ką reiškia tekstas, tai jau yra bėda. Taigi – skaitomumas, nuoširdumas ir kuo mažiau “copy-paste“.
