Gyvenime kaip kine2010'01
 Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas - tai kino filmas. Jau matau, kaip purtote galvą: „Nieko iš to neišeis, tai - tokia nuobodybė...“ Bet juk tą filmą rodo! Kasdien.
Kas šiame filme esate: gal įsitraukęs į įvykius žiūrovas, kuris seansui pasibaigus ieško kito vaizdo, į kurį galėtų pasinerti, gal aktorius, besifilmuojantis pačiose neįtikinamiausiose scenose, statistas, kuris sako, kad dalyvauja, o iš tikrųjų tik mėgaujasi rampos šviesa, ar režisierius, kurį kiekviena smulkmena varo iš proto?
Ateina tokia akimirka, kai žmogus paklausia savęs: ką aš čia veikiu ir kam man to reikia? Na, o tada tenka apsispręsti, kokį vaidmenį filmavimo aikštelėje jis iš tikrųjų norėtų prisiimti. Tuo momentu verta atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų.
Sinchroniškumas: lemtingų ženklų psichologija2010'01
 Jau daug dienų ramybės neduoda svarbus klausimas: niekaip negaliu apsispręsti, kaip teisingiau pasielgti tam tikroje situacijoje. Vieną rytą pasakoju draugui savo sapną ir jame nuskambėjusią frazę, kuri man pasirodė kaip atsakymas į kirbėjusį klausimą. Ir štai tą patį rytą įjungus televizorių pirmieji mane pasiekę žodžiai - ta pati frazė... Skeptikas sakys, kad tai tik sutapimas. Entuziastas teigs, jog tai Dievas arba visata siunčia man žinią. O ką apie tai pasakys psichologas?
Į klausimą, kodėl ir kaip įvyksta tokie sunkiai paaiškinami, tačiau prasmingi sutapimai, psichologai pateiktų tikrai ne vieną atsakymą. Vienų psichologinių mokyklų atstovai juos laikys tiesiog atsitiktinumu arba aiškins vaizduotės ir savitaigos veikimu, o sunkiai paaiškinamų, ezoterika kvepiančių reiškinių nagrinėjimą greičiausiai perleis psichiatrams arba parapsichologams. Kitų psichologinių mokyklų atstovai, rizikuodami akademinėje bendruomenėje būti apkaltinti nemoksliškumu, drąsiai imsis analizuoti ir bandyti suprasti vadinamųjų paranormalių reiškinių prigimtį.
Papasakotas gyvenimas2009'12
 Jei atsirastų tokia būtybė, kuri žinotų visą mano gyvenimą iki mažiausių smulkmenų (kaip koks angelas sargas) ir papasakotų mano gyvenimo istoriją, kokia istorija tai būtų? Visai įmanoma, kad nustebčiau, nes ji labai skirtųsi nuo tos, kurią papasakočiau aš, net jei tai daryčiau nuoširdžiai ir tik sau pačiai.
„Tą dieną, kai gimiau, buvo labai karšta. Mama sakė, kad kvepėjo liepų žiedai. Akimirka, kai mane davė palaikyti mano vyresniajai sesutei, buvo pirmasis jos prisiminimas. Buvau visai ramus kūdikis ...“
Mūsų gyvenimo istorija dažniausiai prasideda kitų žmonių pasakojimais apie mūsų gimimą (arba istorijomis, kurios susijusios su mumis, nors dar buvome negimę). Toliau seka pirmieji prisiminimai, stipriausi įspūdžiai ir istorija auga, plečiasi, ją vis papildo nauji potyriai, jausmai, suvokimas. Gyvenimo istorijoje kiekvienas mūsų patirtas išgyvenimas susijungia su kitu išgyvenimu - jie tarsi atskiros grandys neriasi viena su kita sudarydamos daugiau ar mažiau nuoseklią gyvenimo istorijos grandinę. Išryškėja tam tikri dėsningumai ir tiesos, net neatsakyti klausimai ir abejonės gyvenimo istorijos grandinėje turi savo vietas. Tačiau kiek gyvenimo istorija atitinka realybę? Ir kam apskritai žmogui pasakoti savo gyvenimo istoriją?
Gyvybėje kurti gyvybę: pokalbis su aktoriumi, režisieriumi Arvydu Lebeliūnu2009'11
 Paskutinį kartą iš širdies apie kūrybą ir gyvenimą kalbėjausi su Arvydu prieš beveik septynetą metų. Tada abu gyvenome anapus didžiojo vandenyno - Vankuveryje, Kanadoje. Tėvynės ilgesys, gyvenimas kitoje kultūroje, kitame žemyne - sukrečiantis ir praturtinantis - mus, bendraminčius lietuvius, savaime įkvėpdavo egzistenciniams pokalbiams. Dabar ir Arvydas, ir aš vėl gyvename Lietuvoje. Susitikome pasikalbėti. Ir vėl - apie kūrybą ir gyvenimą. Ir vėl - iš širdies. Laikas toks reliatyvus.
Kada sąmoningai suvokei, kad nori kurti? Kaip pasirinkai kūrybos kelią?
Viskas prasidėjo nuo mokyklos dienų. Kartu su draugais mokykloje steigėme teatrą. Kai susirinkom, kiekvienas visų akivaizdoje turėjom papasakoti kokią nors matytą ar girdėtą istoriją. Aš papasakojau istoriją apie tai, kaip maži vaikai, gal penkerių ar septynerių metų amžiaus, užmušė žiurkę. Atsimenu, pasakojau taip emocingai, kažkurią akimirką akyse net ašaros pasirodė. Man labai rūpėjo, kaip tokie maži vaikai - juk patys dar nekalti - galėjo užmušti žiurkę? Aš ir pats žiurkių nelabai mėgau, bet nužudyti gyvą padarą... Man tai buvo sunku suprasti. Labai giliai įsirėžė tas jausmas, kad man iš tikrųjų pavyko papasakoti. Matyt, tada išgyvenau katarsį. Aiškiai supratau, jog norėsiu pasakoti dar. Nuo tada pradėjau ieškoti prasmės teatre. ...
Kūryba – mistika ar technika?2009'11
 Kūrybiškumas - ne vien menininkų rūpestis. Jo reikia kas dieną: organizuojant laisvalaikį, rašant straipsnį, puošiant namus, fotografuojant. Susidūrus su psichologinėmis problemomis kūrybiniai sprendimai tiesiog būtini.
Kūrybiškumas svarbus daugeliui profesijų - gydytojo, programuotojo, žurnalisto ar psichologo. Aišku, įmanoma dirbti ir nekūrybiškai, bet jei į darbą neįdedama širdies, tai anoks ir rezultatas. Visiems žinomi kūrybiški psichologai I. Yalomas, M. Eriksonas, kurių terapinio darbo atvejai išeina už bet kokių ribų, bet tiksliai ir greitai išsprendžiamos regis neįveikiamos problemos. Vis dėlto, nors kūrybiški yra beveik visi maži vaikai, tyrimai rodo, kad tarp suaugusiųjų tokių žmonių belieka vos keli procentai.
Melas sau2009'10
 Bet kuris mūsų trūkumas yra greičiau dovanotinas nei gudrybės, kurių griebiamės, norėdami jį nuslėpti. (F. de La Rochefoucauld)
Melas melui nelygu. Susidūrę su akivaizdžia neteisybe su pasipiktinimu išrėžiame: „Bet juk tai tikras melas!“ Atlaidžiai sakome „tai buvo baltas melas“, nedidelę apgaulę teisindami tuo, kad tiesa būtų sužeidusi kito žmogaus jausmus. Tačiau yra dar vienos rūšies melas, kurį pripažinti - sunkiausia. Tai - melas sau.
Galime tvirtai nuspręsti sąmoningai nemeluoti kitiems žmonėms. Galime nepripažinti ir baltojo melo pateisinimo bei jo atsisakyti. Tačiau nemeluoti sau, visiškai išvengti savęs apgaudinėjimo - kažin ar įmanoma. Sau meluojame nesąmoningai arba pusiau sąmoningai. Juk jei aiškiai suvoksime, kad tai, kuo bandome save įtikinti, yra melas, kaipgi galėsime priimti tai kaip tikrą tiesą? Todėl apgaudinėdami save kaip įmanydama stengiamės apeiti sąmonės kontrolę tam, kad tiesos iškraipymo triukas pavyktų. Tarsi žmogaus psichikoje tūnotų sumanus juokdarys, žinantis daugybę gudrybių, kaip sąmonę įvesti į savęs apgaudinėjimo labirintą: kada ir kur pastatyti sieną, kokiu rafinuotu mostu užverti tiesos langelį ar perkelti duris į kitą pusę. Mūsų sugebėjimas valdyti to vidinio juokdario veiksmus priklauso nuo to, kiek tiesos apie save ir gyvenimą norime ir esame pasirengę žinoti.
Kaip prisijaukinti nerimą2009'10
 Lina jau seniai dirba mokymų srityje, tačiau vesdama viešą seminarą vis dar labai jaudinasi. Dėl to kūnas ima krėsti pokštus: džiūsta burna, kimsta ir dreba balsas, limpa lūpos. Šie pojūčiai jai kelia mintis, kad jaudulys visiems matomas, kad ji nesugeba susitvardyti, nėra pakankamai stipri ir profesionali. Tokios mintys verčia dar labiau nervintis - ratas užsidaro. Žinoma, Lina savikritiškai ir galbūt pernelyg reikliai visa tai vertina. Tikėtina, kad jos jaudulio aplinkiniai nepastebi. Visgi, erzinančios mintys moteriai kelia nemalonius jausmus ir trukdo dirbti.
Visi svarbūs ir nekasdieniai gyvenimo įvykiai kelia nerimą ar jaudulį. Daugelis jaudinasi prieš egzaminą, pokalbį dėl darbo, pasimatymą ar viešą pasisakymą. Pačioje svarbiausioje situacijoje nerimas pakiša mums koją: jaučiamės nenatūraliai, suglumę, negalime susikaupti, kartais paraustame, o, svarbiausia, mums atrodo, kad tai pastebi visi. Dėl to nerimas dar padidėja - juk mes žūtbūt norime atrodyti stiprūs ir užtikrinti. Nors nerimas yra natūrali būsena, dažnai esame linkę manyti, kad jaudinimasis - tai asmenybės silpnumo ženklas.
Moterys pasakose2009'10
Vakaras. Minkštas žalias fotelis juodais žirneliais. Senelis sėdi su knyga rankose. Viršum jo - blankiai spingčiojanti aksominiu gaubtu papuošta lempa. Dideli akiniai ant nosies, rodos, tuoj nušliauš žemyn. Senelis skaito man pasaką, ir nesvarbu, kad visuomet užmiega pirmas.
Matyti filmai, skaitytos knygos dažnai pasimiršta. Tačiau tik ne vaikystės pasakos. Pamenu, kaip kiekvieną kartą klausydamasi jų jaudindavausi dėl Undinėlės naivumo ar Pepės nepaklusnumo. Nuostabios istorijos kėlė tikrus, nuoširdžius jausmus. Sakote, pasakose - nieko tikro? Liūdnus ar linksmus, spalvingus bei niūrius, paprastus ir stebuklingus pasakų veikėjus galima sutikti einančius gatve, stovinčius eilėje parduotuvėje, laukiančius autobusų stotelėje.
Šiame straipsnyje pasakos atveria duris į giluminės moteriškos prigimties pažinimą per tipus aprašytus analitinės psichoterapeutės Toni Wolff. Tai motina, amazonė, hetera ir tarpininkė - moterys, gyvenančios, mylinčios, kovojančios tarp mūsų. O gal ir mes pačios?
Alchemija – karališkasis menas2009'09
 Liūtas, ryjantis saulę, triveidė žmogysta su gyvatės uodega, medis, išaugęs iš gulinčio žmogaus pilvo, - šie keisti vaizdiniai vis kartojasi neįprastuose viduramžiais nupieštuose alchemikų piešiniuose. Kas buvo tie alchemikai? Utopinės švino pavertimo į auksą idėjos besivaikantys fantazuotojai ar tikri išminčiai?Ką alchemija turi bendro su psichologija ir ką ji gali duoti šiuolaikiniam žmogui?
Žodis „alchemija“ paprastai siejamas su kažkuo mįslingu ir magišku. Kaip epitetas šis terminas vis blyksteli tai akademinėse diskusijose, tai šiaip šnekamojoje kalboje, perkamiausių knygų dešimtukuose, meno kritikos apybraižose ar reklamose. Tačiau nedaug žmonių žino, kas iš tikrųjų yra ta alchemija.
Moteriškumo laisvė. Būk, kas esi2009'07
 Žodžiu „moteriškumas“ lengvai žongliruoja vyrai ir moterys, tačiau, kaip už jo slypinčias savybes atskleisti, vidurinėse mokyklose ar akademijose nemoko - tenka išmokti pačioms savo gyvenimo „universitetuose". Siūlome truputį pagalbos iš šalies - apie moteriškumo lavinimą pasakoja Eglė Kvedaravičiūtė, asmeninio gyvenimo kompetencijų mokyklos moterims „Moters studija“ vadovė.
Moteriška moteris. Kaip ją apibūdintumėte?
Moteriška moteris man yra ta, kuri remiasi savo prigimtine jėga. Ji gyvena kiekvienoje iš mūsų. Tik, priklausomai nuo socializacijos proceso, nuo susiklosčiusios gyvenimo situacijos, ši moteris pasireiškia išorėje, veda mus per gyvenimą arba tūno viduje, laukdama savo realizacijos laiko. Moteriška moteris - ta, kuri turi vidinę išmintį.
Moteriškumas - tai erdvė, laisvė, galimybės, spontaniškumas, nesibaigianti energija, kūrybiškumas, atvirumas, gebėjimas rūpintis, intuicija, empatija, tolerancija, kantrybė, chaosas, nenuspėjamumas... Tai viena kitai prieštaraujančių savybių ir pasirinkimų dermė. Tačiau šiuose prieštaravimuose matyti aiški tvėrimo linija, gyvenimo kaip kūrybinio proceso įprasminimas.
1 2 3 4 > |
daugiau...
