Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, greičiausiai, įdomiausi pašnekovai sau esame mes patys. Ir nors tą darome nuolat, ne visuomet susimąstome, ką turime sau pasakyti. Tačiau ką daryti, kad vidinis dialogas būtų produktyvus? Kuo naudingas kalbėjimasis su savimi? Ir kaip reikėtų tą daryti? Psichologė Elžbieta Malūnavičienė.
Kaip su savimi kalbėti produktyviai?
Vidinis dialogas arba kalbėjimasis su savimi mums būdingas nuolatos. Kasdien mums kyla begalė minčių – dalis jų gali būti naudingos, kita dalis mažiau naudingos ar racionalios. Tad vertėtų pagalvoti, kaip panaudoti vidinį dialogą, kad jis mums padėtų planuoti, priimti sprendimus, spręsti problemas.
Tam, kad vidinis dialogas, kalbėjimasis su savimi, būtų labiau naudingas, nei žalingas, reikėtų pagalvoti, kaip mes su savimi kalbame. Ar nekaltiname savęs? Ar neužduodame klausimo “kodėl man?”? Ar dialogo metu ieškome sprendimo? Ieškoti sprendimo gali padėti žingsnis atgal. Jį žengti gali padėti kalbėjimasis su savimi trečiuoju asmeniu.
Vidinis dialogas trečiuoju asmeniu
J. Mossier atliktas tyrimas atskleidė, kad žmonės, kurie su savimi kalbasi trečiuoju asmeniu, geba priimti racionalesnius sprendimus. Taip įvyksta dėl to, kad kai kalbame su savimi per “aš”, labiau įsitraukiame į savo problemą, savo sunkią situaciją ir sunkiau randame loginius sprendimus tai problemai spręsti. Kai kalbame su savimi taip, lyg kalbėtume su trečiuoju asmeniu, kai naudojame “jis/ji”, galime atsitraukti emociškai. Tai – lyg kalbėjimasis su geriausiu draugu, kurio klausant galime išgirsti momentus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, naudingiau į juos sureaguojame. Kalbėjimas trečiuoju asmeniu sukuria psichologinį atstumą ir dėl to lengviau duoti patarimą sau.
Kokios emocijos kyla?
Įsiklausant į vidinį dialogą, verta išgirsti, ką mums sako: kokias emocijas tuo metu jaučiame – pyktį, nerimą, liūdesį? Verta atkreipti dėmesį į tai, kad neigiami jausmai nėra faktai. Net jei bijau, jaučiu nerimą, tai nereiškia, kad man gresia tikras, labai realus pavojus. Šiuos dalykus reikėtų atskirti. Žinant, kad emocijos nedaro realios žalos, lengviau jas išgyvename.
Jei nepavyksta nejausti nerimo, galime sau leisti jį išjausti. Kartais visai verta įsiklausyti, ką sako nerimas, pabūti su juo, priimti jį kaip ateinančią bangą, su kuria galime pabūti, išbūti, ir kuri atslūgs. Savo minčių ir jausmų stebėjimui gali padėti vizualizacija. Kaip minėjau, ateinanti ir nueinanti banga gali padėti mums išbūti tame diskomforte, žinant, kad realus pavojus negresia.
Lygiai taip pat, kaip kalbėjimas trečiuoju asmeniu padeda įsižeminti, savo minčių verbalizavimas taip pat gali būti be galo naudingas. Jei ne tik pagalvojame, ne tik išgirstame savo mintis, bet ir išsakome jas garsiai ar užrašome, jos tam tikra prasme materializuojasi. Tuomet galime vėl šiek tiek emociškai atsitraukti, o tai padeda priimti racionalesnius sprendimus arba pamatyti daugiau sprendimo variantų, galimybių.
