Pasitaiko, kad valdžia ir kolektyvas kai kuriais klausimais turi skirtingas nuomones. Ką tokiu atveju turėtų daryti geras vadovas? Stoti ginti kurią nors poziciją? O gal ieškoti būdų kaip pasiekti kompromisą? Apie valdžios ir kolektyvo dialogą bei pridėtinės vertės kūrimą su Sauliumi Jovaišu.
Dirbti su pavaldiniais, bet atsakyti vadovui
Kai pradėjau dirbti kompanijoje M-1, dabar jau šviesaus atminimo M-1 grupės savininkas ir mano tuometinis bosas Hubertas Grušnys, kai mane rinkosi į vadovaujančiąją poziciją klausė – su kuo dirbsi – su vadovu ar su pavaldiniais? Tada aš nesupratau klausimo ir atsakiau, jog dirbsiu su pavaldiniais, bet būsiu atskaitingas vadovui. Tas jam žiauriai patiko. Ir kai išgirstu šį klausimą, aš dabar galvoju, jog labai dažnai vadovų valdžios nurodymai žemiau esantiems atrodys kaip nesąmonė, bile koks sumanymas, durnas tikslas ir panašiai. Šiuo atveju vadovas atsiduria tarsi tarp kūjo ir priekalo, tačiau labai dažnai jis pats save į šią poziciją pastato. Jis nori būti fainas savo darbuotojams ir tuo pačiu nenori konflikto su vadovu. Tačiau iš tiesų jis tik saugo save. Jis negalvoja apie organizacijos rezultatus.
Galvoti apie rezultatą
Jei vadovas galvoja apie tuos tikslus ir rezultatus, kuriuos turi pasiekti, jis bandys suprasti, bandys “nupirkti” tuos tikslus, kuriuos formuluoja valdžia, bandys juos per save perleisti ne tik tam, kad galėtų iškomunikuoti savo pavaldiniams, bet ir tam, kad galėtų pavaldinius įtraukti į šių tikslų realizavimą. Kitaip tariant, vadovas turi padaryti tai, kas vadinasi buy in to sell out, tai yra nupirkti tam, kad galėtum parduoti. Štai čia momentas, kada galvoji apie patį organizacijos rezultatą, o ne apie savo, kaip vadovo, širdasopį arba galvasopį. Tuomet iš esmės ši dilema tampa niekine.
Partneriškas santykis su valdžia ir pavaldiniais
Tuomet supranti, jog tavo darbas yra padėti žmonėms pasiekti tikslus, kuriuos formuluoja valdžia. Jei valdžia formuluoja durnus tikslus, tuomet turiu kažką daryti su tais tikslais ir su valdžia, kuri juos formuluoja. O ne daryti taip, kaip labai dažnai daro vadovai, tai yra ateina pas savo pavaldinius ir sako, jog “tie durneliai prigalvojo”. Tokioje situacijoje aš, kaip vadovas, žmonių akyse prarandu savo autoritetą ir tikslai būna nepasiekiami. Tačiau jei turiu diskusiją su savo valdžia, juos provokuoju, reikalauju, kad valdžia man padėtų tuos tikslus realizuoti, įvyksta taip, kad esu partneriškame santykyje su valdžia ir lygiai taip pat su pavaldiniais. O tai įmanoma tik tuo atveju, jei man realiai rūpi rezultatas, o ne mano psichologinė savijauta.
Tad taip ir išeina, jog iš esmės dirbti reikia ir su vienais, ir su kitais. Ir šioje vietoje pasirinkimo nėra. Nes visi šioje organizacijoje esame tam, kad būtų sukurta vertė, o ne tam, kad visiems būtų smagu. Toks požiūris leidžia labai sėkmingai atlikti savo pareigą ir nesijausti baisiai skriaudžiančiam ir skriaudžiamam.
