Kada už kolektyvo klaidas atsakingas vadovas?

Ant vadovo pečių dažniausiai krenta atsakomybė už bet kokius įmonėje vykstančius procesus, įskaitant ir klaidas. Tačiau ar visuomet už darbuotojų klaidas turi būti atsakingas vadovas? Ką apima vadovo atsakomybė? Kaip padaryti, kad vadovas netaptų kolektyvo atpirkimo ožiu? Apie atsakomybę, darbuotojų motyvaciją, santykį su vadovu ir orientaciją į rezultatą Saulius Jovaišas.

Jei komanda pralaimi, atsakingas treneris

Šiaip jau ką, gerbiami vadovai – bet kokiu atveju, vadovo atsakomybė yra ribinė. Gal vadovas ir neturi atsakyti už visų klaidas, bet už rezultato buvimą arba nebuvimą vis tiek atsakingas vadovas. Tad čia jau, kaip sakoma, kiek jūs atsakomybės beatiduotumėte kitiems, vis tiek jūs būsite “kraštutinis”. Čia kaip su treneriu – jei komanda laimi, tai laimi komanda. Jei komanda pralaimi, atsakingas treneris. Tad už rezultatą – visada jūs. Tačiau už kitų klaidas jūs neprivalote būti atsakingas, nebent nėra aiškiai iškomunikuoti lūkesčiai darbuotojų atžvilgiu. Tai yra, ko jūs, kaip vadovas, tikitės iš savo darbuotojų, jei nėra aiškiai susitarta dėl KPI (angl. – Key Performance Indicators). Tai yra tai, pagal ką jūs galite vertinti savo darbuotojų veiksmus, elgseną. Ne tik rezultatą, kuris apskaičiuojamas, tarkim, pingine arba skaitine išraiška, bet ir veiksmus.

Kada atsakingas vadovas?

Jei esate apsitarę, kokių veiksmų tikitės iš savo darbuotojų ir darbuotojai tuos jūsų veiksmus yra priėmę, iš esmės jie prisiima atsakomybę. Iš tiesų, teorinę atsakomybę. Praktinę atsakomybę užtrunka, kol jie prisiima – juos reikia ugdyti ir panašiai. Tačiau bent jau teoriniame lygmenyje. Todėl kai atsitinka taip, kad darbuotojas padaro klaidą, ir jau būtų kaip ir jūsų atsakomybė už tą jo klaidą, labai gerai būtų susėsti kartu ir aptarti, kas atsitiko. Ne kas kaltas arba kodėl kažkas neveikia, bet kas atsitiko, kas įvyko. Ar darbuotojui buvo aišku, ar darbuotojas turi kompetenciją, ar mes su darbuotoju susitarėme, koks turi būti rezultatas, kada jis turi būti. Jei mes nesusitarėme, koks turi būti rezultatas, kada jis turi būti, kokie veiksmai turi vesti prie rezultato, kaip aš galiu tikėtis iš darbuotojo, kad jis tuos veiksmus atliks? To bus nepakankama.

Siekti susitarimo

Jei mes aiškiai iškomunikuojame savo lūkesčius, padedame savo darbuotojams suprasti, kodėl jiems apsimoka, verta tuos lūkesčius realizuoti, tai mūsų atsakomybė už darbuotojų klaidas minimalizuojasi. Tačiau jei paliekame viską manydami, kad “jie patys turi viską suprasti”, mums iš esmės nereikia nieko daryti. Na, truputį reikia, pavyzdžiui, pasinervinti, kai jiems kas nors nepavyksta, jaustis kaltam, tačiau tai dažniausiai dėl to ir atsitinka, kad būname nesusitarę iš pat pradžių. O susitarimas yra toks labai keistas dalykas. Turbūt šiek tiek minėjau ir anksčiau, tačiau norisi priminti – šiandien su darbuotojais įmanoma pasiekti rezultatą, jei mes susitariame. Ne kažkas nurodė ar liepė, bet susitariame. Tačiau susitarimas yra įmanomas tik tuo atveju, jei abi pusės nori susitarti. Labai dažnai būna taip, kad vadovas mano, jog jis susitarė, o iš tiesų paaiškėjo, jog susitarė su savimi, o ne su darbuotoju. Ir jei darbuotojas, pavyzdžiui, manęs negerbia, manimi nepasitiki, manimi netiki, tai kaip jis galės norėti su manimi susitarti?

Tapti lyderiu

Tačiau čia kitas klausimas. Kaip padaryti, kad jis mane gerbtų, manimi pasitikėtų, manimi tikėtų ir norėtų su manimi susitarti? Čia iškyla esminis dalykas, dilema vadovas-lyderis, kur šiandien turime situaciją, kada vadovas nebeturi prabangos nebūti lyderiu. Tai yra, neturi prabangos nebūti tuo, su kuriuo norės susitarti. Kaip tapti tokiu? Šis momentas labai stipriai susijęs su vadovo noru tobulėti, jo savidisciplina, orientacija į rezultatą, emocine kompetencija, gebėjimu padėti savo darbuotojams, jais pasitikėti, juos gerbti. Per tai ateina pagarba iš anos pusės ir tuomet įmanomas susitarimas. Kitu atveju kaltės iš abieju pusių bus per akis. O kaltė, kaip žinia, yra labiausiai destruktyvi emocija. Realiai kaltė nieko gero nesukuria, bent jau kiek aš žinau. Atsakomybė sukuria, o kaltė ne. Taip kad kas kaltas – koks skirtumas. Svarbu, kas atsakingas.