Santuoka ir ilgalaikiai santykiai apskritai kartais gali tapti tikru išbandymu ir reikalauja daug kantrybės ir pastangų. Vis dėlto verta, kai žinome dėl ko stengiamės. Tačiau kaip dažnai norime ir bandome pakeisti savo partnerį? O gal kaip tik tikimės, jog mūsų mylimas žmogus niekuomet nepasikeis ir vėliau nusiviliame? Tačiau kaip išmokti priimti vienas kito skirtumus? Kaip keičiamės santuokoje? Ir ar tikrai visuomet priešingybės traukia? Psichologė Karolina Bajoriūnienė.
Augame ir keičiamės visą gyvenimą
Galima pradėti šią temą nuo juokelio, kaip moterys galvoja, kad vyras po santuokos pasikeis, o vyras galvoja, kad moteris po santuokos nepasikeis. Todėl išeina atvirkščiai. Tačiau iš tiesų apie tą kitimą galima kalbėti nuo pat gimimo iki pat mirties. Klaidinga nuomonė, kad žmogus susiformuoja ties 21-eriais metais ir po to nebesikeičia. Iš tiesų jis kinta, auga, bręsta, atranda, praranda, įgyja patirtį ir visa tai sudaro jo kitimą.
Tikrai yra įvairių atvejų, kuomet žmogus, gyvenęs visiškai palaidai, pasikeičia. Be abejo, galvoti, jog mes galime kažką pakeisti, nesvarbu, kuris partneris bebūtumėte, yra klaidinga. Jei žmogus nenori pokyčio, jis ir nepasikeis. Netgi sprendimas nedaryti pokyčių, nebręsti, nieko savyje neauginti, sustoti ties tuo, kas yra, taip pat yra žmogaus sprendimas, priimtas laisva valia. Taigi kėsintis į šią laisvą valią nelabai galima ir, tiesą pasakius, nelabai pavyktų. Taigi tiems, kurie galvoja, kad savo partnerį gali pakeisti, reikėtų šią nuostatą pergalvoti. O tie, kurie galvoja, kad yra taip, kaip yra ir tai niekuomet nepasikeis, irgi klysta.
Augti ir keistis kartu – lengviau
Mes visi keičiamės ir įgyta patirtis sudaro to pokyčio esmę ir kryptį. Kai vaikinas ir mergina tampa pora, ypatingai jei pora tampa anksti, paauglystės metais, jiems yra lengviau, nes jie auga, bręsta, vystosi, atranda vertybes tuo pačiu metu. Todėl kartu gali šias vienas kito vertybes nugludinti ir paversti labai panašiomis. Tuomet šis santykis yra lengvesnis. Kuo vėliau, tuo daugiau žmogus turi nuostatų, įsitikinimų, įpročių, susiformavusią savo vertybių sistemą, tuomet tas santykis yra sudėtingesnis. Netgi tampa sunkiau save atverti ir parodyti šias savo nuostatas, kitą “instruktuoti”, apie tai, kokie mes esame ir kas mums yra svarbu. Kartais net pats žmogus to nesupranta.
Visuomet galime sužinoti ką nors naujo
Poroje nereikėtų pamiršti to nuolatinio kitimo proceso. Jei mes savo žmogų pažįstame jau 10-15 metų, tai dar nereiškia, kad negalime apie jį sužinoti nieko naujo. Galbūt jam kažkas naujo nutiko prieš mėnesį ir tai formuoja jo tam tikras nuostatas arba netgi ir vertybių sistemą. Taigi pažindintis vienam su kitu, kurį jau pažįstame 20 metų, niekuomet nėra per vėlu. Tačiau reikėktų mokėti tą daryti.
Santuoka ir vertybių skirtumai
Jei kalbėtume apie skritumus poroje, esminiai skirtumai turėtų būti apie tą patį, tai yra jų neturėtų būti. Tarkim, jei vienas nori vaikų, o kitas partneris nenori, tai kompromisas turėti pusę vaiko, nelabai pavyktų. Arba jei vienas partneris nori gyventi tik Lietuvoje, o kitas tik užsienyje, kažin ar jiems pavyktų susitarti gyventi kur nors ties sienos riba. Tad didieji norai, poreikiai ir pagrindinės vertybės turėtų sutapti.
Tačiau smulkesniuose dalykuose žmonės turėtų būti skirtingi. Pavyzdžiui, pedantizmas ir polinkis į netvarką. Jei susitiks du netvarkingi žmonės, tai tikriausiai su laiku kaimynai skambins į sanepidemą, liaudiškai tariant, ir kvies atitinkamas tarnybas tvarkyti namus. O jei susitinka du pedantai, tai tikriausiai jų laisvalaikiui yra labai mažai pasirinkimų – jie turbūt tiktai tvarkysis, ir kuo toliau, tuo labiau.
Mokykimės vienas iš kito
Tam tikri mums būdingi dalykai turi tendenciją vystytis arba mažėti kokio nors priešingo dalyko pagalba. Taigi, jei esate pedantas, vertėtų susirasti tą, kuris linkęs į netvarką, bet nedaryti jo pedantu, o netvarkingam nedaryti partnerio netvarkingu. Mokykimės vienas iš kito ir išnaudosime savo skirtumus pačiu geriausiu būdu.
