Prokrastinacija arba atidėliojimas vienokia ar kitokia forma pasireiškia daugelio iš mūsų gyvenimuose. Tačiau retai kada ir patys suprantame, kodėl tą darome, o kaskart vos per plauką suspėjus darbą atlikti laiku, sakome sau “daugiau niekada” ir… vėl atidedame. Tačiau dėl kokių priežasčių atidėliojame? Kokios teigiamos ir neigiamos emocijos mus verčia atidėlioti darbus? Kokie vaikystės patyrimai gali būti prokrastinacijos priežastis? Ir kodėl kai kurie žmonės gali efektyviai dirbti tik paskutinę minutę? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Atidėliojame, nes mus verčia
Prokrastinacijos priežastys labai įdomios. Yra dvi priežasčių grupės. Pirma susijusi su neigiamomis emocijomis – pykčiu, baimėmis. Kita, atvirkščiai, su teigiamomis emocijomis – per dideliu optimizmu, per dideliu atsipalaidavimu.
Taigi, pirma priežasčių grupė ir, ko gero, dažniausiai sutinkama prokrastinacijos priežastis – žmogui nekyla rankos kažką daryti tuo metu, aki kas nors kitas jį verčia tai daryti, kai ne jis pats tą pasirinkęs. Pavyzdžiui, kai žmona verčia vyrą labai tvarkingai sutvarkyti kambarius, jam vis lyg neišeina, tai nespėja, tai dar kažkas atsitinka, tačiau kai jis pats sugalvoja kažką padaryti, tai labai sėkmingai ir laiku tai ir padaro. Taigi, jis iš tikrųjų nenorėjo to daryti arba daug labiau norėjo padaryti kažką kito.
Iš anksto tikimės kritikos
Kaip kad mokiniai ar studentai atidėlioja mokymąsi. Kodėl jie tai atidėlioja? Nes iš tiesų nori draugauti, nori patirti įdomybes, džiaugtis gyvenimu. Tuo metu jiems rūpi visai kas kita, nei mokslas. Iš tiesų jie mokytis ir nenori, bet tai įvyksta tokiu atidėliojimo būdu. Kai kurie žmonės nebūtinai turi būti čia pat kažkieno verčiami daryti tai, ko jie nenori. Juos vertė jau nuo vaikystės autoritariški tėvai, kurie vaikams buvo labai kritiški ir jiems niekaip negalėjai įtikti. Pavyzdžiui, tvarkai tvarkai tuos kambarius ir vis tiek mamai negerai, vis tiek ji ras kokią nors priekabę.
Tad toks žmogus jau nuo mažens supranta, kad ar čia stengsiesi, ar nesistengsi, vis tiek laimės nebus. Todėl ir ateityje, užaugęs, jis nelabai turi motyvo stengtis. Jei kažkas kažko iš jo nori, jis tikisi, kad vis tiek bus kritikuojamas. Dažniausiai, kai jis taip elgiasi, kiti jį ir kritikuoja. Taip pasidaro uždaras ratas. Taigi jis iš anksto tikisi, kad nieko gero nebus ir iš anksto to darbo nedaro pagal praeities principus.
Prokrastinacija dėl baimės
Kai kurie žmonės atidėlioja dalykus, kurių bijo. Pavyzdžiui, daugelis žmonių atidėlioja vizitus pas gydytojus, kad jie nerastų kokių nors ligų. Arba galbūt tas gydytojas elgsis su juo kaip su mažu vaiku ir jam bus nemalonu. Kai kurie žmonės atidėlioja keliones, nes jiems neramu, kaip pavyks keliauti, kad neatsitiktų ko nors blogo. Daug kas atidėlioja remontus – žodžiu, atidėliojame tai, su kuo įsivaizduojame, kad nesusitvarkysime, ir kai laukia kažkokios negatyvios emocijos. Taip pat galima bijoti ne vien nežinomybės, kokių nors išorinių emocijų, taip pat galima bijoti ir kritikos. Dėl to labai daug atidėlioja perfekcionistai. Visos situacijos, kur būsi palyginamas su kitais, reikės rungtyniauti, rašys pažymį, o iššūkis yra per didelis ir nežinome, ar sugebėsime tą padaryti. Tokias situacijas daugelis žmonių yra linkę atidėlioti. Tad tai yra pirmoji priežasčių grupė.
Gyvenimas vaikyste ir laisvės idėja
Antroji grupė – darbai atidėliojami ne vien dėl blogio, bet ir dėl gėrio. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės tiesiog nėra išmokę savireguliacijos. Jie savotiškai neišaugo iš vaikystės ir toks žmogus kaip vaikas svajoja pabėgti iš pamokų ir pavalgyti ledų, taip ir jis gyvenime labai mėgsta tą laisvės idėją. Jis tikisi, kad kada nors nebereikės savęs versti, kad bus galima gyventi pagal tą norą, kuris tuo metu apėmė, ir tai bus tikroji laimė. Taigi visur radęs laisvą plyšelį jis stengiasi tą realizuoti. Kai viršininkas nemato, jis jau ir nebedirba, jei žmona ar vyras nemato, jis jau ir nebesitvarko. Tai faktiškai iš tokio savotiško vaikiškumo.
Neaiški ateities vizija verčia atidėlioti
Pasirodo, labiau darbus atidėlioja tie žmonės, kurie blogiau įsivaizduoja ateitį. Ne visi žmonės pakankamai aiškiai turi ateities viziją. Pavyzdžiui, dalis žmonių įsivaizduoja, kad pensijoje jie kažkaip visai neblogai gyvens. Tačiau jei pažiūrėtume, kaip pensininkai gyvena iš tiesų, greičiausiai trūks lėšų, greičiausiai pensijoje bus prastai su draugais, su sveikata, bet vieni žmonės sugeba gana tiksliai tą įsivaizduoti ir tam pasiruošti, o kiti nesugeba. Ir tas nesugebėjimas leidžia jiems būti atsipalaidavusiems tol, kol bėda jų neištinka. Ypač prastai ateitį įsivaizduoja jauni žmonės, vyresnių klasių moksleiviai, studentai. Jie tikisi, kad viskas kažkaip labai gerai pavyks ir tol, kol žmogus pilnas tokio jaunatviško optimizmo, jis gali atidėlioti iki begalybės įvairias gyvenimo užduotis.
Laukti paskutinės minutės
Dar viena specifinė prokrastinatorių rūšis – taip vadinami adrenalino mėgėjai. Žmonės, kurie tarsi negali dirbti, kol jiems į galvą nemušė adrenalinas. O adrenalinas jiems išsiskiria tik tada, kai jie prisiartina jau prie visiškai pavojingos ribos, kai jei nepradėsi daryti, darbas visiškai sužlugs. Pavyzdžiui, toks žmogus rašo bakalauro ar magistro darbą likus savaitei iki to, kai jį reikia atiduoti recenzentui. Tuomet jam jau tikrai baisu, jau beveik visi jo draugai darbus yra parašę ir tuomet jam jau rašosi labai gerai, jam išsiskiria adrenalinas ir jis viską padaro. Žinoma, jis padaro ne taip gerai, kaip kad būtų padaręs iš anksto tai darydamas, bet jam yra savotiškai lengviau dirbti.
Kai fiziškai nebegalime visko aprėpti…
Na, ir dar viena prokrastinacijos rūšis – nuovargis. Jei žmogus yra labai apkrautas, o, beje, taip labai dažnai nutinka perfekcionistams, jis kartais jau prieina prie tokios būsenos, kurioje jam tiesiog nekyla rankos. Jis norėtų kažką daryti, bet jau nebeturi nei fizinių, nei psichologinių jėgų. Nebeveikia nei valios, nei kūrybiškumo jėga, nebėra idėjų ir jis atidėlioja dėl to, kad jam tiesiog reikėtų gulti ir kokias dvidešimt keturias valandas pamiegoti, ir jei jis tą padarytų, greičiausiai nieko neatidėliotų.
