Nieko nespėju ir neturiu laiko. Ką daryti?

Tikriausiai daugelis lengvai atpažįstame save situacijoje, kada esame paskendę darbuose, tačiau, kad ir kaip besistengtume, vis tiek nieko nespėjame. Jaučiamės esą aplinkybių aukos, tačiau gali būti, jog už perdėto darboholizmo iš tiesų slypi atidėliojimas. Ką daryti, kai nieko nespėju ir neturiu laiko? Kokios to priežastys, kaip atpažinti ir kaip su tuo kovoti? Visi atsakymai su psichologe Genovaite Petroniene.

Neturiu laiko, nes nenoriu?

Nieko nespėju ir neturiu laiko. Akivaizdu, kad žmogus vietoje prokrastinacijos daro kažkokius kitus darbus. Pati blogiausia prokrastinacijos forma – tai darboholizmas. Lygiai taip pat, kaip vietoje ruošimosi egzaminui žmogus daro kokius nors kitus darbus, kurie nėra skubūs. Tokių žmonių Lietuvoje labai daug – darboholikai, kurie visą laiką labai užsiėmę ir, svarbiausia, darbų prisigalvoja patys. Tačiau greičiausiai jie vengia kažkokio vieno svarbaus darbo, kurį trukdo padaryti kokios nors emocijos.

Šios trukdančios emocijos gali būti labai įvarios. Pavyzdžiui, pasipriešinimas, pasyvi agresija. Sakykime, vyrai labai išgyvena dėl to, kad žmonos juos “verčia” ką nors daryti. O kai verčia, tai ir nesidaro. Pavyzdžiui, pamiršta susitvarkyti, vėliau grįžta iš darbo, darbe turi labai daug darbų, nes jam nepatinka tvarkytis, plauti grindis, jam atrodo, kad žmona prisigalvojo, kad tai nesveikas pedantizmas ir panašiai. Tad jis tokiu būdu niekaip nespėja to padaryti. Tačiau puikiausiai spėja padaryti tai, ką nori. Tai nereiškia, kad žmogus yra apgavikas ir sako, jog turėjo labai daug darbo. Jam atrodo, kad jis iš tiesų nespėja ir jis norėtų spėti, tačiau, kaip sakoma, kreivomis rankomis vyksta tvarkymasis ir tai rodo, kad jis “prarijo” savo piktumą. Jis stengiasi, galbūt kaltina save, kad jam nepavyksta, galbūt pats save ir graužia, tačiau jam vis tiek nepavyksta, nes jis iš tiesų neleidžia sau supykti.

[pullquote] Prokrastinatorius iš tiesų yra auka, jis sako, jog yra vargšas, nieko nespėja, stengiasi, viskas labai sunku. [/pullquote]

Nustoti save kaltinti

Prokrastinatorius iš tiesų yra auka, jis sako, jog yra vargšas, nieko nespėja, stengiasi, viskas labai sunku. Tačiau jis galėtų supykti ir pasakyti, kad nenori to daryti, jam gerai to ir nedarant. Žinoma, baisu tą pasakyti, nes kita pusė gali taip pat pasakyti, kad ko nors nenori, prasidės karas. Tačiau tas karas bent jau bus nuoširdus, o šiuo atveju vyksta partizaninis karas. Tarsi nieko nespėju, esu vargšas, nelaimingas, nieko neišėjo, tačiau neįsisąmoninu to, kad man neišėjo, nes viską dariau “kreivomis rankomis” ir dar save dėl to graužiau.

Beje, prieš supykstant ant kito, dar labai svarbu nustoti save graužti ir kaltinti, kad kažko nepadariau, per vėlai grįžau iš darbo. Daugelį žmonių vaikystėje dažnai kaltino tėvai – esi tinginys, egoistas ir pan. Tad kai mums kas nors nepavyksta, mes taip pat esame linkę sau kartoti, kokie nevykę esame. Šis balsas mūsų galvoje tarsi foninis – sąmoningai galvojame kažką kito, tačiau tuo metu fone kartojame sau “idiotas”. Šį balsą sustabdyti labai sunku, tačiau jį išgirdę turėtume sustoti ir pagalvoti, kaip yra iš tiesų – aš idiotas, ar vis dėlto ne idiotas? Kieno balsu save keikiame? Pasirodo, mama mums taip sakydavo? Pasižiūrėkime, ar iš tiesų esame tokie jau idiotai – juk nesame. Tai gal idiotas – kažkas kitas?

Kai žmogus nukreipia pyktį į save, paprastai jis tiesiog turi pykčio. Tačiau dažniausiai tas pyktis skirtas ne jam pačiam, o kitam žmogui. Kaip sakoma, kiekviena problema turi vardą ir pavardę. Jei suprasite, kas iš tiesų yra idiotas, nebebūsite idiotas pats, nebereiks savęs graužti, tuomet galėsite sakyti, kad nebenorite plauti grindų, jų neplausite ir viskas. Tuomet dingsta ir “nieko nespėju”, “negaliu”, “esu auka”.