Mąstymo klaidos. Burtininkavimas

Sutikite, jog kartais kiekvienas iš mūsų pagauname save pranašaujant ateitį – dar nepramerkę akių žinome, kad diena bus bloga, nepradėję darbų esame įsitikinę, jog nieko nepavyks, ir tokiomis įžvalgomis, greičiausiai, dar ir dalinamės su aplinkiniais. Tačiau į kokį pavojų mus gali įstumti toks mąstymas? Kodėl „burtininkaujame“ ir kaip išvengti šios mąstymo klaidos? Apie tai – psichologas Julius Tilvikas.

„Magiškos“ galios mūsų kasdienybėje

Įsivaizduokite, kad turiu stiklinį burbulą, kuriame plaukioja snaigės, sėdžiu tamsiame kambaryje ir galiu skaityti jūsų mintis. Žinau, ką jūs pasakysite, ką galvojate, kokia bus ateitis. Aš kalbu apie mąstymo spąstus, nenaudingą mąstymą arba mąstymo klaidas, kai mes galvojame, kad žinome, kas vyks ateityje ir žinome, ką kiti žmonės galvoja. Tai – taip vadinamas minčių skaitymas arba ateities numatymas.

Iš tiesų numatyti ateities negalime niekas, nebent jūs turite tą rutulį, apie kurį aš pasakojau, ir jis tikrai veikia. Dar gali būti, kad turite laiko mašiną, galite persikelti į ateitį ir pamatyti, kas ten vyksta. Na, ir šiek tiek žvilgtelti į žmogaus mintis galite, jei savo garaže turite funkcinį magnetinio rezonanso aparatą ir žinote, kaip veikia žmogaus neurofiziologija. Įtariu, kad greičiausiai nei vieno iš šių trijų dalykų neturite. Vis dėlto sužinoti, ką iš tiesų galvoja kiti žmonės arba kokia ateitis mūsų laukia, negalite. Tačiau labai dažnai mes mąstome kategorijoje tarsi vis dėlto žinotume, ką kiti pasakys, ką kiti pagalvos, kas bus ateityje.

Mąstymo klaidos ir išankstinės nuostatos

Aišku, yra didelė tikimybė, kad aš rytoj nubusiu ir už lango vis tiek švies saulė. Ta tikimybė labai labai didelė, bet yra tikimybės, kad ta saulė – man – vis dėlto nebešvies. Galbūt tuo metu būsiu jau iškeliavęs į dausas, nes eisiu, nukris plyta ant galvos ir pasibaigs mano buvimas ir saulės matymas. Gali būti, kad rytoj ateisiu į darbą ir nerasiu savo kabineto, nes pastatas dėl kažkokios priežasties bus sugriuvęs. Ta tikimybė yra maža, labai labai maža, tokia maža, kad jos praktiškai net negalima apskaičiuoti, ir vis dėlto ji yra.

Manymas, kad žinote, ką kiti galvoja ir kas bus ateityje, sukuria iliuziją, kad neturite galimybės kažko keisti savo gyvenime. Jūs neturite galimybės keisti santykių su kitais žmonėmis, keisti to, kas vyksta, kaip vyksta apskritai pasaulyje. Taip, kai kuriuos įvykius mes galime paveikti, ir taip, kai kurių įvykių paveikti mes negalime. Tai yra visiškai normalu. Paimkime santykius. Savo rate turiu pacientų, kurie ateina ir sako „Juliau, nieko neįmanoma padaryti. Aš tikrai nieko nepadarysiu, nes mano vyras galvoja taip ir jis nepasikeis“.

Moteris sako, kad žino, ką galvoja jos vyras, ir ji žino, kas jos laukia ateityje. Tad jei jau žinai, kas laukia ateityje, koks tikslas kažką keisti? Tuomet susidaro iliuzija, kad visas pasaulis kažkaip suprogramuotas, jau numatyta, kas vyks ateityje, o mums belieka tik kaip kokiems akmenims riedėti nuo to viso nusivylimo kalno žemyn nieko nekeičiant ir nieko nedarant, kas iš tiesų yra visiška nesąmonė.

Jausmai, kuriuos sukelia „žinojimas“

Dabar pakalbėkime apie jausmus, kurie mus apima, kai įkrentame į tą bejėgiškumo liūną, kuris mus traukia į apačią, kada numatome, koks gi tas gyvenimas bus ir ką galvoja kiti žmonės. Pirmiausia tai yra bejėgiškumas, nes negalime situacijos pakeisti. Mes tarsi akmenys riedame, niekas negali pasikeisti, nes žinome, kokia ateitis mūsų laukia. Tai yra baimė, kad mums reikės susidurti su dalykais, kuriuos sau esame jau iš anksto išpranašavę. Tarkim, norime gauti didesnį atlyginimą, bet žinome, kad mūsų viršininkas mūsų nekenčia ir niekada gyvenime mums atlyginimo nekels. Taigi yra didžiulė baimė. Tokia baimė mus apriboja nuo bet kokio žingsnio, bet jei mes jį žengtume, galbūt įsitikintume, kad taip iš tiesų nėra.

Kyla nusivylimas, kai tikimės ir manome, kad dalykai turi būti tokie, kokie turi būti, kokių mes jų laukiame. Kartais gėda, kartais apima stiprus liūdesys, nes iš tiesų gyvenimas tokio gyvenimo, kuris yra numatytas ir mums sudėliotas į priekį, turėtų kelti didžiulę depresiją ir liūdesį. Galiausiai apatija – kam stengtis? Juk viskas ir taip iš anksto aišku. Toks mąstymas ir šie iš jo kylantys jausmai sukuria ir problemas.

Nebematome naujų galimybių

Turbūt jau pasikartosiu, bet kaip ir su daugeliu mąstymo klaidų, nutinka taip, kad nebeturime naujų galimybių, jų nebematome, jos mums tarsi uždarytos. Įsivaizduokite, kad esate kambaryje ir užsidėjote raudonus akinius. Viskas aplink yra tik raudona. Ir jei ieškote kokio nors raudono daikto, greičiausiai jo nepamatysite, nes viską matote raudonai. Tuo tarpu akinius nusiimame, nusiimame šį mąstymo modelį ir matome, kad raudonas daiktas tiesiai prieš mus. Taip pat ir pasaulį tuomet matome nerealistiškai, nes atrodo, kad absoliučiai viskas yra jau numatyta į priekį ir kad žmonės veikia pagal mūsų nusistatytus modelius, kuriuos iš tiesų turime tik savo galvoje.

Vėlgi mus sekina rutina, kuri vis kartojasi iš mūsų išsiurbdama gyvybinius syvus. Tuomet gresia perdegimas – apie tai mes irgi turime filmuką. Ir, aišku, nuolat lydintis bejėgiškumo jausmas. Beje, šis mąstymo modelis, kai žinome, ką kiti žmonės galvoja, ir kokia ateitis mūsų laukia, taip pat trukdo išeiti iš toksiškų santykių arba padeda į tokius santykius įeiti – su artimaisiais, kolegomis ir nenusibrėžti savo ribų. Mes manome, jog kad ir ką bedarytume, vis tiek niekas nepasikeis.

Apie kitas mąstymo klaidas žiūrėkite čia.