Trijų pokyčių vakaras. Kodėl kartais reikia sustoti?

Kai žmogus pasijaučia pasimetęs, pasiklydęs savo gyvenime, dažnai jis arba drastiškai ima viską keisti, meta darbus, palieka santykius, arba jis tęsia toliau negalėdamas sustoti ir kenčia viduje tol, kol jo nesustabdo liga ar kita pasekmė… Ką daryti? Ar yra trečias variantas? jis yra! Koks – apie tai išgirsite šiame pirmame pokalbyje su Egle Žiburkiene ir Dariumi Slavinsku.

– Sveiki. Aš Darius Slavinskas ir šį kartą mūsų laidos Trijų pokyčių vakaras viešnia – Eglė. Labas, Egle.

– Sveiki!

– Taigi priminsiu mūsų laidos formatą – kalbiname žmogų ir iš jo prašome trijų nuoširdžių pasidalinimų iš jo gyvenimo patirties, kokiomis trimis žinutėmis jis gali pasidalinti, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimas taptų bent kažkiek šviesesnis, laimingesnis, prasmingesnis, tačiau taip pat ir sėkmingesnis. Egle, kokia pirma žinutė? Kokia pirma tema, ko žmogui linki, ką nori pasiūlyti, kaip jam pakeisti savo gyvenimą?

Pradėti nuo pauzės

– Kadangi visas šis pokalbis yra apie tai, kaip padėti sau, tai pirmiausia, ką supratau pati ir nuo ko reikia pradėti – tai sustoti. Sustoti, kai tau yra blogai, kai esi kažkokiam taške ar kryžkelėje, kai nežinai, kur pasukti. Dažnai žmonės, kai kažkas jų gyvenime nutinka, pradeda blaškytis. Jie nesupranta, ko nori iš gyvenimo, ką nori daryti. Man pačiai tenka bendrauti su žmonėmis ir išgirsti “nežinau, ar noriu dirbti šį darbą, nežinau, ar noriu likti šiuose santykiuose, nežinau ar noriu to ar ano”. Tad kai žmogus pasiekia šį etapą, aš visuomet jam pasiūlau sustoti. Dabar kaip sustoti?

– Išeiti iš darbų? Palikti šeimą? Važiuoti į kalnus?

Sustoti – nereiškia viską mesti

– Būtent to ir nereikia daryti. Nes žmonės dažnai daro drastiškus dalykus – išsiskiria, nutraukia ryšius, meta darbus visiškai neįvertinę tuometinės situacijos, kad galbūt šiuo metu to daryti nereikia. Galbūt tai atneš kažkokių dar sunkesnių pasekmių.

– Kitaip tariant, ne pabėgti nuo savęs, o sustoti. Atskirti šiuos du dalykus kaip skirtingus.

– Taip, būtent. Žmonės arba apsimeta, kad jų gyvenime nieko nevyksta, bet jiems iš tieųs yra labai sunku, arba jie kažką drastiškai keičia – greitai išeina iš darbo ar iš santykių į nežinią. Aš savo gyvenime taip darydavau.

– Aš taip pat.

– Aš labai drastiškai kažką keisdavau. Kažkas atsitikdavo ir viską mesdavau, sakydavau, kad man nieko nereikia, kad išeinu, ir visuomet atsitrenkdavau į sieną. Tuomet taip skaudėdavo…

– Kol nežinai, kur eiti, nereikia skubėti išeiti.

– Būtent, kol nežinai, kodėl tavo gyvenime dabar yra tas etapas, kada tau sunku. Aišku, gali pradėti analizuoti, įsisuki į vidinį šaršalą, pradedi blaškytis. Tuos besiblaškančius žmones aš labai greitai atpažįstu, nes pati taip pat blaškiausi, vis atsitrenkdavau, nuovargis vis didėjo, kol galiausiai atėjo toks etapas, greičiausiai kiekvienam jis savas, kada pajauti savotišką dugną. Mano atveju, tai buvo nesąmoningas ieškojimas būdo, kaip sustoti.

Kai nebelieka pasirinkimo

– Ieškojai kažko tokio, kaip sustoti?

– Jau ieškojau, nes buvo didžiulis nuovargis nuo tų gyvenimo avarijų. Nes drastiškai kažką keiti, trenkiesi, plėšaisi ir vis skauda ir skauda, ir skauda. Ir atėjo nuovargis, natūralu. Atėjus tam nuovargiui buvo toks bejėgio žmogaus šauksmas – ką man daryti?

– Kaip tuomet gyventi, kad neatsitrenkinėtume?

– Tai štai ir atėjo toks vidinis pojūtis: ką daryti? Kaip gyventi? Ką aš ne taip darau? Iš to nuovargio atėjo, net nežinau, ar aš tai sąmoningai dariau, greičiausiai tai buvo toks nesąmoningas vedimas į paiešką, kaip rasti būdų sustoti, paspausti tą mygtuką. Pagal žmones matau, kad žmonėms beprotiškai sunku sustoti.

– Tikrai taip. Tuo labiau, gerai, jei sugriūna viskas. Tačiau jei viskas gerai? Gerai, tai reiškia, kad šiuo metu nėra avarijų. Taip judi nesąmoningai, automatu ir, greičiausiai, judi link avarijos, nes kelias tai sukasi, o tu visą laiką važiuoji tiesiai. Tad kaip tuo metu žmogui be jokio įgūdžio tiesiog profilaktiškai kartas nuo karto sustoti ir pasižiūrėti, prasivalyti automobilio, kuriuo važiuoji, langą?

– Taip, Dariau, bet, sakau, ką pastebėjau, tai kad žmonėms labai sunku sustoti. Gali vis rasti kažkokių būdų – pagulėti vonioje, trumpam atsipalaiduoti ar panašiai. Tačiau aš kalbu apie tą giluminį sustojimą, tą, ką aš radau, atradusi savo praktiką, per kurią aš žmones vedu ir kuria pasidalinsiu Trijų pokyčių vakare. Taigi turi įvykti toks giluminis sustojimas. Turi kažkas įvykti, arba gyvenime sustabdys kokia nors labai rimta liga, kažkoks labai rimtas įvykis, arba to nesulaukę surandate būdų.

Galbūt kiti suras kitų būdų, aš išmokau tą padaryti per sąmoningo kvėpavimo praktiką. Kodėl tai veikia ir kodėl tai prasideda nuo sustojimo? Pirmiausia, tai, kaip jau tikriausiai žinote, ši praktika vyksta visiškai gulomis, užsimerkus, atsiribojama nuo aplinkinio pasaulio ir susikoncentruojama į save. O tam, kad būtų lengviau tą padaryti, susitelkiama į kvėpavimą.

Sąmoningo kvėpavimo praktika

– Aš, iš tiesų, nieko nežinau apie rebefingą. Esu bandęs kvėpavimo praktikų ir sėdint, bet apie rebefingą nieko nežinau. Žinoma, apie tai galbūt plačiau ir daugiau pakalbėsime pačiame Trijų pokyčių vakare susitikę tavo šventyklėlėje gamtoje. Tačiau man įdomu, kas vyksta ir kaip sustoti.

– Viskas iš tiesų vyksta labai organiškai, todėl, kad mes susikoncentruojame į savo kvėpavimą, pagrindinį procesą, kurį mes galime kontroliuoti. Kitų organizme vykstančių procesų – širdies plakimo, organų veiklos, mes kontroliuoti negalime. Iš esmės kvėpavimo sistema yra labai unikali.

Tai – kaip rentgenas, kuris parodo, kas su žmogumi šiuo metu vyksta, koks yra žmogus, kokie jausmai šiuo metu jį apėmę. Ir tas sustojimas įvyksta tada, kai mes pilnai susikoncentruojame į kvėpavimą ir jį padarome tekantį, be pauzių. Jį kontroliuojame ir leidžiame būti tenkančiu. Stebime, bet esame savo kvėpavimo šeimininkai. Nes kaip dabar kalbamės, negirdime savo kvėpavimo, nekreipiame į jį dėmesio.

– Nuo tada, kai pasakei apie kvėpavimą, aš dabar jį stebiu, bandau.

– Tad sustojimas įvyksta automatiškai, nes  mūsų dėmesys labai sukoncentruotas ties kvėpavimu. Tai vėlgi yra terapija, kartais vieno karto ir nepakanka, nes, atrodo, tik susikoncentruoji ir dėmesys jau nuklysta kitur.  Tam ir reikalingas vedantysis, kuris stebi kvėpavimą ir kontroliuoja visą procesą ir, pamatęs, kad žmogaus dėmesys jau nukrypo į šalį, liepia jam sugrįžti. Taip po truputį mažais žingsneliais žmogus tarsi atsijungia.

– Kitaip tariant tai kaip dėmesio valdymas, kur dėmesys nukreipiamas nuo išorinio gyvenimo į tai, kas vyksta viduje, įrankis yra kvėpavimo stebėjimas.

Pažvelgti į save iš šalies

-Taip, dėl to tas sustojimas ir įvyksta toks giluminis. Apie kitus pokyčius kalbėsime kitose laidose, dabar noriu pabrėžti patį pagrindinį momentą, kuris turi įvykti šioje praktikoje.

– Gerai, viskas aišku. Tačiau kam reikalingas toks sustojimas? Žmogus sugeba dėmesį nutraukti ir kurį laiką būti nukreipęs į savo vidų. Tuomet vyksta tas sustojimas. Ką tai duoda? Tarkime, kad žmogus randa būdą sustoti ir įsiklausyti į savo vidų. Ir…? Kas tuomet?

– Tol, kol nesustoji, tol nesugebi iš toliau pažvelgti į situaciją. Neleidžiate situacijai išsispręsti jums harmoningiausiu būdu. Esate įkritęs į duobę, blaškotės ir niekaip negalite išlipti. Tačiau jei leistumėte sau šiek tiek pailsėti, pagalvotumėte apie būdus, kaip iš tos duobės galima išlipti. Bet jau matytumėte tai iš ramybės taško. Kol esame purve, negalime matyti iš šono. Tam ir reikalingas atsitraukimas. Ši praktika padeda atsitraukti ir pailsėti. Kas nuostabiausia, žmonėms šioje praktikoje tarsi atsiveria sąmonė. Žmogus pakyla iš praktikos nustebęs ir supranta, kad dabar žino, ką daryti, kad rado tą atsakymą, kurio ieškojo, tarsi nušvinta.

– Prasiplečia sąmonės būklė ir atsiveria platesnis vaizdas.

Kai vyksta stebuklai

– Vieni žmonės tai vadina stebuklu arba tiesiog savaime pradeda vykti stebuklai žmogaus gyvenime. Esu to liudytoja, nes pradėjusi šias praktikas daugiau nieko savo gyvenime taip ir nekeičiau, tik praktikavau. Tiesiog ėjau gilyn į save. Sustojimas, tarsi kaip po audros nurimęs ežeras. Audros metu vandenyje nieko nematyti ir mes nematome tų turtų, kurie mūsų viduje.

O jai nurimus pradedame įžvelgti įvairius sprendimus. Tad šie atradimai žmonėms atneša ramybę. Kai žmogus tą vidinę ramybę randa, gyvenimas pasikeičia. Viskas susidėlioja sklandžiai kaip šachmatų lentoje. Atsimenu vienos savo klientės žodžius. Ji sakė, jog iki tol jos gyvenimas atrodė tarsi važiuotų traukiniu šalia bėgių, o dabar važiuoja bėgiais. Viskas tapo aišku, suprantama ir taip, kaip turi būti.

– Gerai, tuomet apibendrinsiu, ką išgirdau. Taigi yra ne vienas būdas, kaip sustoti ir išgirsti save. Tai, kuo dalinasi Eglė, jai yra vertybė. Galbūt ji nėra socialiniame pasaulyje, tai nėra tikslų siekimui skirta, tačiau tai yra vertybė sustoti ir išgirsti save. O kažką kurti savo gyvenime galima tik tada, kai girdi save. Jeigu savęs nebegirdi, vėl sustoji, įsiklausai, išgirsti save, savo kelią, atrandi savo talentus ir vėl save realizuoji. Taigi tas sustojimas, savęs girdėjimas yra vertybė, kuria tu daliniesi. Tą patirti bus galima Trijų pokyčių vakare. Ačiū, Egle, už pokalbį, iki pasimatymo! Praktikuokite pauzę!

Dar žiūrėkite: