Akivaizdu, jog savo vaikams esame pats geriausias pavyzdys, pats didžiausias autoritetas ir būtent mes esame atsakingi už jų ugdymą, auklėjimą ir gerovę. Tačiau kad ir kiek mes juos beugdytume ar bemokytume, vis dėlto dažnai suprantame, kad šio proceso metu patys praturtėjome, įgavome išminties ar išmokome šį tą naujo. Tad ko galime išmokti iš savo vaikų? Ką iš jų galime sužinoti apie save? Kaip tobulėti kartu su savo vaikais? Ir kodėl vertėtų dažniau į gyvenimą pažvelgti vaikų akimis? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Savo video dažnai šneku apie tai, ko mes galime ir turėtume mokyti vaikus, kaip turėtume juos ugdyti. Tačiau, tikriausiai, bent viename video verta pažvelgti į tai, ko mus moko vaikai. Vaikai – geriausi mūsų mokytojai ir niekas mūsų neišmokys taip, kaip jie. Tad ko gi galime išmokti ir suprasti juos augindami, būdami šalia ir bendraudami?
Mokydami mokykimės patys
Visų pirma, vaikai, ypač mūsų pačių, yra būtent tie žmonės, kurie mums geriausiai parodo mūsų skaudamą vietą. Per konfliktus ar sudėtingas situacijas stebėdami save galime suprasti savo silpnąsias vietas, vaikystės traumas ar iš jos atsineštą skausmą. Vaikai tai ištraukia į paviršių ir jei tik mes sąmoningai stebėsime, greičiausiai tas vietas pamatysime. Tad labai puiku, kad vaikai mums leidžia patobulėti, paaugti ir subręsti. Matydami tą savo skaudamą vietą, galime pradėti ją gydyti. Tai, kad vaikas parodė, nereiškia, kad jos prieš tai nebuvo.
Kitas dalykas – kai ko nors mokome vaikus, pavyzdžiui, kantrybės, emocinio intelekto, atkaklumo, atsakomybės ir visų kitų gerų savybių, kurių mes linkime vaikui. Tokiu atveju tikrai verta sustoti ir paklausti savęs, ar mes patys jas turime ir ar patys taip elgiamės. Jei ne, tai nėra nieko blogo ir tikrai nesame kalti, tiesiog galbūt atėjo laikas pradėti tai ugdyti. Jei neturime kantrybės, o norime jos išmokyti savo vaiką, kyla klausimas, ar tikrai pavyks tą padaryti, jei nepradėsime nuo savęs.
Kitos savybės, kurių galime ir turėtume mokytis iš vaikų juos stebėdami – nuoširdumas ir tikrumas. Jei pagalvosime apie suaugusiųjų ratą, tikrai rasime nemažai žmonių, kurie bendrauja dėl išskaičiavimo, naudos ar savų interesų. Tai nereiškia, kad žmogus blogas, visgi jis gali turėti ir neakivaizdžių tikslų. Jei pažiūrėtume į vaiką – jis draugauja su tuo, kas jam patinka. Jei vaikui kažkas nepatinka, jis pasako, tačiau tuomet visiems aišku, kas ir kaip. Tai nereiškia, jog turėtume tapti akiplėšiški, sakyti bet ką, kas mums nepatinka skaudinant kitus, tačiau vertėtų pagalvoti, kiek nuoširdumo ir tikrumo yra mūsų gyvenime ar mūsų aplinkoje. Jei to per mažai, galbūt galime to pasimokyti iš vaikų, matydami, kokie jie laimingi gyvendami tokiame pasaulyje, ir įnešti daugiau tikrumo ir nuoširdumo į savo suaugusiųjų pasaulį.
Buvimas čia ir dabar
Tuo pačiu vaikai moka džiaugtis smulkmenomis. Tikriausiai tiems, kurie turite vaikų, tai – jokia naujiena. Net gavus mažą lipduką, kurio labai norėjo ir kuris jam gražus, tai vaikui gali būti mėnesio įvykis. Ir visai nesvarbu, kokioje finansinėje padėtyje jis gyvena, tas lipdukas jam gali būti labai didelis įvykis. Dėl to, kad jam jis yra gražus. Ir visai nesvarbu, kokie nors dideli ir stambūs dalykai. Jei vaikas gavo dovaną, kurios jis labai norėjo, ji gali būti ir euro vertės, piniginė vertė čia visai nesvarbu, jis tuo džiaugiasi ir jam yra gera. Jam nesvarbus įpakavimas, beje, kuris dažnai būna svarbesnis tėvams. Jam nesvarbu, kiek tai kainavo, ar kokios firmos tai yra daiktas. Svarbu, kad daiktas jam tiesiog patinka. Tad galbūt ir mes galėtume to pasimokyti. Pabandykime džiaugtis dalykais dėl to, kad jie iš tiesų mums patinka, o ne dėl jų vertės ar kitų nuomonės – tiesiog būkime čia ir dabar.
Jei vaikai gyveno pakankamai sveikoje aplinkoje, jie dažniausiai moka tiesiog džiaugtis laiku. Jiems nebūtina nueiti į kiną, į kavinę – be abejo, jiems tai smagu – tačiau jie laimingi galėdami leisti laiką namuose, kieme, žaisdami. Jei pažvelgtume į suaugusius, kartais atrodo, jog mes tą įgūdį esame praradę. Mums vis reikia kokios nors stimuliacijos – pažiūrėti filmą, pasigaminti skanaus maisto, reikia kokių nors pramogų, kad galėtume jaustis laimingi. Tad kartais verta pastebėti, kaip vaikas džiaugiasi savo laiku, mažais dalykais ar pasiekimais – kad ir išmoktu kūlversčiu. Atrodo, jog mes dedame visas pastangas, kad būtume laimingi, tačiau būtent šis nuolatinis bėgimas mums nebepalieka laiko ir jėgų džiaugtis tuo, kas daro mus laimingais.
Besąlyginė meilė ir atkaklumas
Prie vaikų laimės, ko gero, labai stipriai prisideda ir tai, kad jie labai greitai gali pamiršti nuoskaudas, žinoma, jei tai nebuvo kokios nors didelės nuoskaudos ir jam padaryta žala. Tačiau jei šiandien vaikas susipyko su draugu, rytoj jie vėl gali būti geriausi draugai. Tad galbūt reiktų ir mums pagalvoti, ar mes ne per daug vietos skiriame savo principams, kai pradedame galvoti, kas pirmas turėtų atsiprašyti, nors tai mums gal jau nėra taip svarbu. Tad galbūt vertėtų pažvelgti į šias situacijas vaiko akimis, visų pirma, patiems dėl savęs.
Ir, be abejo, ką vaikai jaučia, ypatingai tėvams, tai – besąlyginė meilė. Jiems visiškai nesvarbu, kiek tėvai uždirba, kaip jie atrodo, kokį automobilį vairuoja, jų meilė nuo to nepriklauso. Tėvai jiems tiesiog yra patys svarbiausi pasaulyje ir juos jie myli besąlygiškai. Taip pat ir draugus, artimuosius. Tad galbūt ir mes taip pat galėtume pagalvoti, kaip mezgame savo santykius, kaip juos kuriame, ir jei mūsų meilė yra sąlyginė – ar ji išties yra tikra. O jei žmogus mums artimas – kaip galime tą besąlyginę meilę parodyti.
Pabaigai norėtųsi pasakyti, jog iš tiesų mane labai žavi vaikų atkaklumas – kaip atkakliai jie gali siekti to, ko nori. Taip, kartais tai būna jau netinkamo elgesio apraiškos, bet gana dažnai vaikas parodo, jog jis tikrai kažko nori. Ir net jei daug kartų nukrenta lipdamas ko nors pasiimti nuo spintos, jis vis tiek stengiasi, kol to pasiekia. Tad galbūt mes taip pat galime būti savo gyvenime tais mažais vaikais, kurie gražiais, pozityviais būdais, bet nepasiduodami, nenuleisdami rankų, stengiasi, kad pasiektų tai, ko nori.
