Kartais atrodo, jog mūsų gyvenime tiek daug turinio, jog sunku į jį sutalpinti viską, ko norime. Nuolat esame užsiėmę įvairiomis veiklomis, tobulėjame patys ir ugdome savo vaikus, skubame ir nespėjame visko, ką esame susiplanavę. Tačiau ar kada susimąstome, kiek mūsų gyvenime iš tiesų yra gyvenimo? Koks turinys mūsų gyvenime svarbiausias? Kaip tai veikia mūsų santykius su šeima, vaikais, draugais ir artimaisiais? Ir ką galime padaryti, kad praturtintume savo gyvenimą? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Koks turinys svarbus mūsų gyvenime?
Paprastai kalbėdami apie vaikų ugdymą, nemažai kalbame apie tai, ką turėtume stengtis vaikui duoti, ko turėtume siekti, ir ką ugdyti. Tai yra puiku ir tikrai reikalinga, tačiau šį kartą norėčiau šiek tiek pakalbėti ir kita labai svarbia linkme. Man dažnai kyla klausimas, kiek mūsų gyvenime yra gyvenimo. Ugdome, domimės, šviečiame, tobulėjame patys, einame į kursus, mokymus, vaikus stengiame vesti į geras mokymo įstaigas, patys ieškome gero darbo ir norime save realizuoti. Tačiau ar tai netampa tokia mokymosi ir darbų seka, kurioje iš tiesų nebelieka laiko gyvenimui? Manau, kad tai gali tapti ir nemaža problema, kai pametame pagrindinę prasmę ir tikslą.
Mokymasis, ugdymas ir tobulėjimas turėtų būti šalia gyvenimo, o pirmiausia turėtume gyventi. Visuomet sakau, jog jei taip buvo, vadinasi, taip ir turėjo būti. Tai buvo geriausia, ką tuo metu galėjome turėti. Tačiau tuomet galime pagalvoti, kaip tai galime bent šiek tiek pakeisti ir į savo gyvenimą įnešti bent šiek tiek daugiau gyvenimo.
Kaip imti gyventi?
Patys sau pagalvokite, kada paskutinį kartą su savo antrąja puse buvote pasimatyme – taip, kaip pirmuosius kartus ėjote į pasimatymus. Kada paskutinį kartą leidote sau tiesiog būti kartu be plano ir kokio nors tikslo su šeima, vaikais ar antrąja puse? Kada paskutinį kartą leidote sau turėti pižamų dieną, kai visą dieną neišliptumėte iš pižamos ir voliotumėtės lovoje? Kada leidote sau padaryti pagalvių mūšį? Kada paskutinį kartą visi kartu apsiavėte guminius batus ir ėjote braidyti po balas? O gal tiesiog visi kartu sulipote į sūpynes, kurios tikrai gali atlaikyti, ir supotės? O gal pūtėte muilo burbulus pro langą? Galėčiau vardyti dar ir dar, tačiau pagalvokime.
Jei tai darėte – labai puiku, galbūt iš tiesų jūsų gyvenime yra pakankamai gyvenimo ir tai labai džiugu. Jei to nedarėte – kada galite tai padaryti? Pasistenkite tiksliai suplanuoti, kuris vakaras bus jums laisvas ir galėsite daryti, ką norite – svajoti, fantazuoti, žiūrėti į debesis. Gana dažnai vaikai mūsų dėmesį atkreipia į debesis, jų formas, kokius gyvūnus jie primena. Tačiau ką tuo metu dažniausiai darome? Pakeliame galvą, pritariame ir einame toliau, nes reikia, pavalgyti, skalbti, tvarkytis namus, ruoštis. Be abejo, tie darbai yra. Vis dėlto kas būtų, jei sustotume, pakeltume galvą ir su vaiku pagalvotume apie tuos gyvūnus? Pafantazuotume, pasvajotume, kaip skrisime į Marsą ar Venerą, kur vaikai išskristi labai nori, ir ką ten veiksime? Galbūt pavartytume savo nuotraukų albumus – turėtume nuotraukas ne tik kompiuteryje, bet ir atspausdintas, pasidalintume prisiminimais?
Būti čia ir dabar
Manau, jog kiekvienas savyje atras tą žinutę ir būdą, kaip įnešti daugiau gyvenimo, gyvumo ir to, ko iš tiesų norime, į savo gyvenimą. Kartais girdžiu suaugusiuosius sakant, jog tuomet išsipurvinsime, išsitepsime, sukils dulkės, tai nėra labai sveika ir panašiai. Taip, tas bus. Tačiau šioje vietoje pagalvokime, kas iš tiesų yra svarbiau – sukilusios dulkės ar daiktai, ar mūsų vidus, tas santykis, dėl kurio ir esame šeima, dėl kurio esame šioje žemėje. Tad norėčiau užduoti namų darbą – susiplanuokite bent tris tokius vakarus ar dienas, kada darysite tai, ko jums norisi, kada galėsite tiesiog būti čia ir dabar, ir tai įgyvendinti. Jei vėliau kas nors parašysite, kaip jums sekėsi, ir kaip jautėtės, būsiu dar labiau dėkinga.
