Vis dažniau viešojoje ervėje galime išgirsti kalbant, kaip svarbu surasti santykį su savo vidiniu vaiku, kaip jį išlaisvinti, ar kaip bendrauti su savo vidiniais tėvais. Vis dėlto ne visada gerai suprantame, kur to vidinio vaiko ieškoti, ir kas apskritai tai yra. Tačiau kas yra mūsų vidiniai vaikai? Kas yra vidiniai tėvai? Kokias funkcijas atlieka šios mūsų psichikos dalys? Ir kuo čia dėta vaikystės trauma? Psichologas Julius Tilvikas.
Vidiniai vaikai ir vidiniai tėvai mumyse
Šiandien noriu pakalbėti apie šiek tiek keistoką, galbūt net ezoteriškai skambančią temą – apie vidinį vaiką ir vidinius tėvus. Kas gi tai yra? Neretai tenka išgirsti žmonės sakant, kad kažką daro jų vidiniai vaikai arba jų vidiniai tėvai. Kad tai neskambėtų labai ezoteriškai, pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų psichika apskritai nėra vienalytė, vientisa. Ji sudaryta iš dalių. Apie tai kalbėjo dar Z. Froidas – id, ego, superego. Apie tai kalba geštalto psichoterapeutai – atskiri geštaltai, įstrigusios tam tikros mūsų dalys. Yra netgi visa psichoterapijos mokykla, skirta darbui su dalimis, tai yra internal family system therapy.
Natūralu, kad vieną dieną jaučiamės vienaip, kitą – kitaip, ir dažnai galime sakyti, jog jautėmės tarsi kitas žmogus. Tai reiškia, kad buvo įsijungusios tam tikros kitos mūsų dalys. Kad būtų šiek tiek paprasčiau suprasti, kas gi yra tas mūsų vidinis vaikas, galime pažiūrėti į savo dalis kaip į psichikos dalis, atliekančias tam tikras funkcijas. Pradėkime nuo vidinių tėvų, tuomet bus lengviau suprasti, kas yra vidinis vaikas.
Vidiniai tėvai padeda formuoti elgesį
Vidiniai tėvai – tai tam tikros mūsų psichikos dalys, kurios susiformuoja kaip projekcijos mūsų viduje į tai, kaip reaguotų mūsų tėvai, kaip jie elgtųsi ir ką sakytų. Tai reikalinga tam, kad tiesiog efektyviau galėtume tvarkytis su situacijomis, iškylančiomis su tėvais. Įsivaizduokime, kad yra vaikas, kuris, tarkim, norėtų eiti į lauką žaisti, bet turi ruošti pamokas. Iš pradžių, jei vaikas nori eiti į lauką ir žaisti, mama ar tėtis jam nuolat primena, kad pirmiausia jam reikia paruošti pamokas – pirma darbas, po to žaidimai. Ilgainiui vaikas pradeda suprasti, kad pirma darbas, po to žaidimas. Tai įsigarsina, kaip jo mamos arba tėčio žodžiai, kurie jam ir skamba.
Taip pat tai gali būti ir veiksmai, jei vaikas baudžiamas. Tie veiksmai vaikui įsirašo kaip tam tikra tėvų reakcija į vaiko elgesį tuo metu. Jei vaikas tuo metu nori žaisti, tėvai pyksta, vadinasi, žaisti tokiame kontekste yra negerai. Ilgainiui tam, kad nereikėtų nuolat išgirsti tokio tėvų pasakymo, vaiko viduje atsiranda tam tikra dalis, kuri vietoje to, kad vaikas nuolat kartotų tą pačią klaidą, jam savotiškai tarsi įgarsina: “Žiūrėk, jei pirma nedaręs pamokų eisi žaisti, tai gali baigtis blogai”. Tai gali skambėti kaip loginis mąstymas, tačiau mūsų psichika nėra grįsta vien logika. Ji grįsta ir emocijomis, ir įvairiomis patirtimis – vidiniai tėvai taip pat turi įrašytas ir emocines reakcijas. Tai yra psichikos dalis, kuri padeda vaikui mažiau nukentėti arba efektyviau būti santykyje su tėvais.
Vidiniai vaikai ir vaikystės trauma
Dabar gali kilti klausimas, kas gi yra tas vidinis vaikas? Šioje vietoje reikėtų šiek tiek pažvelgti į tai, kas yra vaikystės trauma. Iš esmės vaikystės trauma – tai psichikoje neperdirbtas kažkoks mums skausmingas įvykis, kuris buvo. Mūsų psichika, siekdama mus apsaugoti nuo besikartojančios traumos, nuo skausmingos patirties, turi labai aiškų įrašą, ką reikia daryti, kad tai nepasikartotų. Įsivaizduokime, kad kažkokia trauma įvyko, kai vaikui buvo penkeri. Tarkime, vaikas nepaklausė, tėvai labai supyko ir pakėlė prieš vaiką ranką. Vaikui tai yra nepaprastai skausminga patirtis ir jis šią neperdirbtą patirtį turi ir ją laiko. Ta psichikos dalis, kuri yra atsakinga už tą įvykį ir visa tai, kas su juo siejasi, tarsi įstringa laike.
Vaikui buvo tik penkeri ir jis turėjo atitinkamas galimybes ir, nepaisant to, kad žmogui gali būti, pavyzdžiui, trisdešimt ar keturiasdešimt, ar nesvarbu, kiek metų, į tam tikras situacijas jis reaguos taip pat, kaip tas penkiametis vaikas. Tai – jo psichikos dalis, kuri atsakinga už tai, kad apsaugotų žmogų nuo kančios. Iš tiesų mūsų vidinis vaikas nėra jokia ezoterika ar kosmosas. Tai yra tiesiog tam tikros mūsų psichikos dalys, kurios siejasi su mūsų vaikystės patirtimis ir savotiškai yra užstrigusios praeityje ir bando mus apsaugoti nuo tų grėsmių, kurios yra ten.
Asmenybės dalys, turinčios savo patirtis
Kadangi mūsų psichika nėra linijinė ir negali būti paaiškinama konkrečiais algoritmais, nes yra daug dalykų, kurie mums iki galo nesuprantami, arba suprantami tik labai intuityviai, tos dalys irgi neveikia kaip jungikliai, kuriuos paspaudus užsidega arba išsijungia šviesa. Jos labiau veikia kaip atskiros mažos asmenybės mūsų viduje, turinčios savo patirtis ir atitinkamai mus kviečiančios į tai reaguoti. Gydantis psichoterapijoje, prieinama prie tų vaikystėje įstrigusių dalių, prieinama prie vidinio vaiko ir padedama perdirbti tą neperdirbtą patirtį, išspręsti tą skausmą, nusivylimą jau suaugus. Tuomet savotiškai galima pasakyti, kad ta dalis, kuri buvo atsakinga už žmogaus psichikos saugojimą, ji “supranta”, emociškai priima, kad patirčiai, kurią turėjome, kai mums buvo penkeri, negalioja tos pačios taisyklės, kai mums yra trisdešimt penkeri metai.
Maždaug štai taip reikėtų suprasti tas mūsų vidines dalis ir tai, kas yra mūsų vidiniai tėvai. Vidiniai tėvai yra tam tikras mūsų tėvų savybes turinti mūsų psichikos dalis, o vidinis vaikas – mūsų įvaizdis ir vidinė reprezentacija to, kokius resursus mes turime šiandien, kai buvome vaikai. Jei neišaugome iš tų penkerių metų traumos ir mus gąsdino viešas pasisakymas prie kitų klasės vaikų, kai buvome išjuokti, tai mes ir šiandien turėsime lygiai tokią pačią baimę kalbėti prieš žmones. Tad trumpai tiek apie tai, kas yra vidiniai vaikai ir vidiniai tėvai.
