Skyrybos tarp dviejų žmonių jau savaime yra emociškai sudėtingas procesas. Tuo sudėtingesnis jis tampa, jei besiskirianti pora turi vaikų. Tokiu atveju turime daryti viską, kad vaikai patirtų kaip įmanoma mažiau žalos dėl vykstančių skyrybų. Tačiau kaip vaikai reaguoja į tėvų skyrybas? Kodėl kyla tokios jų reakcijos? Kaip tėvų skyrybos atrodo vaikų akimis? Ir ką galime padaryti, kad tai palengvintume? Psichologė Karolina Bajoriūnienė.
Kaip ir kodėl vaikai reaguoja?
Vienas iš svarbiausių dalykų, kurių tėvams vertėtų nepamiršti, yra tai, kad vaikas visuomet susireikšmina ir galvoja, kad jis yra kaltas? Kodėl taip yra? Auklėjant vaiką, tėvų nuomonės dažnai susikerta dėl kokio nors vaiko atlikto ar neatlikto veiksmo. Tokiu būdu jie tarsi perduoda žinutę, kad vaikas turi tam tikrą galią valdyti tėvų santykius. Tai yra, jei vaikas kažką atliks teisingai, tėvai nesipyks. Jei jis kažką padarys ne taip, tėvai pyksis. Tad skyrybų metu, kai tėvai nesusikalba, vaikas gali tai priimti savo adresu ir galvoti, kad jei tėvai pykstasi, jis gali padaryti kažką, kad jie nesipyktų.
Ką galime padaryti?
Jei šioje vietoje tėvai bus neatidūs vaiko poreikiams, mąstymui, pakankamai jam nepaaiškins situacijos, vaikas gali priimti tai savo domėn. Tokiu būdu vaikui gali pradėti formuotis trauminis patyrimas, kad jis kažko nesugebėjo, jis buvo už kažką atsakingas ir tapo dėl kažko kaltas. Tad, visų pirma, turėtume atkreipti dėmesį, kad vaikas nesijaustų kaltas. Antras svarbiausias dalykas skyrybose yra tai, kad kuo mažiau pasikeistų vaiko aplinka. Vien tai, kad tėvai nebegyvens kartu, yra didelis pokytis, todėl reikia kuo labiau eliminuoti kitus pokyčius – gyvenamosios vietos, mokyklos pakeitimą, ar kokius nors kitus pokyčius, kurie seka dėl skyrybų. Geriau juos sudėlioti vieną po kito, kad nesusidarytų jų krūva.
