Labai svarbu, kad mūsų vaikai išmoktų tinkamai spręsti problemas. Tačiau neretai to mokydami vaikus, ir patys susimąstome, ar mokame tinkamai tą daryti. Tačiau kaip išmokyti vaiką spręsti problemas? Ar mokame teisingai tvarkytis su iškilusiais sunkumais? Ką galime padaryti, kad pakeistume situaciją į gera? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Ar patys mokame spręsti problemas?
Gana dažnai savo darbe susiduriu su dalyku, kuris, nors ir yra suprantamas, tačiau neretai pakiša koją mūsų laimingam gyvenimui. Tad norėčiau pakalbėti apie tai, kaip spręsti problemas ir kylančius iššūkius, ir ką darome su jais susidūrę. Iš tiesų, įdomu tai, kad šiuolaikinė psichologija dabar to moko ir vaikus. Tačiau neretai tėvai skaitydami vaikams knygeles ir mokydami vaikus susimąsto ir apie save. Tai yra puiku. Labai dažnai sakau, kad vaikai – geriausi mūsų mokytojai ir jei mokosi vaikai, mums labai svarbu mokytis kartu su jais.
Vis dėlto dažnai pastebiu, o galbūt ir jūs apie save pagalvojate, jog susidūrus su problema mums dažnai pasidaro skaudu, galbūt bijome pasijausti nevykę ar kalti. Ypač, jei susiduriame su tuo, kai suprantame, jog galbūt ankstesnis mūsų elgesys buvo netinkamas, galbūt ne visai tinkamai auklėjome vaikus ar ne visai tinkamai bendravome šeimoje ar santykiuose. Tokiu atveju gana dažnai tam, kad save pateisintume, atsisakome tai matyti ir norime tęsti tą elgesį tam, kad nepasijustume blogai ir nepasijustume kalti. Tai yra labai žmogiškas ir suprantamas dalykas.
Iš duobės kasimo – link pilies statymo
Vis dėlto įsivaizduokite, kad esate duobėje. Ir jei ten sėdėdami ir matydami, jog šviesa gana toli, duobėje esate vieni, neturite nei maisto, nei gėrimo ir tai tikrai nėra pati geriausia vieta, imsite tai ignoruoti ir kasti toliau, ar situacija pagerės? Panašiai yra ir su sunkumais ir problemomis. Jei atsidūrėme bėdoje, duobėje, jei pamatėme, kad kažką darėme netinkamai ir buvome neteisūs, tokiu atveju reikėtų bent jau nepradėti kasti giliau. Tuomet galime pagalvoti, kaip pradėti keisti savo elgesį – kaip nuo kasimo pereiti prie pilies statymo, kad galėtume iš tos duobės išlipti.
Žvelgiant iš psichologinės pusės, šioje vietoje patarčiau ir rekomenduočiau mūsų ankstesnį netinkamą elgesį vertinti kaip geriausia, ką tuo metu galėjome padaryti. Tai buvo geriausia, ką galėjome padaryti su tais įrankiais. Tačiau dabar turime naujus įrankius ir naujas žinias, tad kodėl gi jais nepasinaudoti ir nekeliauti toliau? Kodėl iš duobės nestatyti pilies ir nelipti toliau?
Klysti žmogiška
Tai, kad klystame, darome klaidas ir netinkamus pasirinkimus, nėra nieko bloga ir yra žmogiška. Tačiau galima sakyti, jog yra blogai tuomet, kai atsisakome tai matyti, keisti situaciją ir ją spręsti. Galbūt galėtų padėti pavyzdys. Kažkada, kai buvau vaikas, Volga buvo turtuolių automobilis. Buvo Zaporožietis, Žigulys ir Volga. Žigulius vairuodavo jau pakankamai pasiturintys žmonės. Tačiau kuris iš mūsų dabar norėtų su Žiguliu ar netgi Volga kasdien, važinėti į Kauną, Klaipėdą, didelius atstumus, miško keliais? Ar jaustumėmės saugūs? Ar tikrai rizikuotume savo sveikata ar galbūt net gyvybe vien dėl to, kad kažkada tai buvo geriausias pasirinkimas?
Taip pat ir čia. Jei kažką darėme ne visai tinkamai arba geriausia, ką galėjome, išdrįskime sau pasakyti, jog nuo šiol galime daryti kitaip. Tikiu, jog tai mums padės keliauti į priekį, būti laimingesniems mums patiems, mūsų vaikams ir tuo pačiu visai mūsų šeimai.
